Upinis kirlikas (Thinornis dubius) yra sėjikinių (Charadriidae) šeimos paukštis. Nors tradiciškai jis priskiriamas Charadrius genčiai, kai kuriose naujesnėse taksonominėse klasifikacijose jis nurodomas kaip Thinornis.

     Kūno ilgis svyruoja nuo 14 iki 18 cm, sveria maždaug 25–55 g. Išskleistų sparnų plotis apie 42–48 cm. Nugara ir sparnų viršus yra smėlio arba rusvai pilkos spalvos, kuri puikiai maskuoja paukštį tarp akmenukų. Pilvas ir krūtinė yra švariai balti. Per krūtinę eina vientisa juoda juosta, kuri suaugusių patinų yra ryškesnė, o patelių gali turėti rusvą atspalvį. Skrendant matomi vienodai rusvi sparnai be balto skersinio dryžio, kas yra pagrindinis skirtumas nuo labai panašaus jūrinio kirliko. Ryškiausias bruožas – intensyviai geltonas odos žiedas aplink akis. Kakta balta su juoda juostele virš jos. Taip pat būdinga juoda „kaukė“ aplink akis. Snapas trumpas, stiprus, beveik visas juodas (priešingai nei jūrinio kirliko, kurio snapo pagrindas oranžinis). Kojos yra santykinai ilgos, pilkšvai rausvos arba gelsvos spalvos (niekada nebūna ryškiai oranžinės). Jaunikliai neturi ryškių juodų dėmių ant galvos ir krūtinės – šios vietos būna rudos, o geltonas akių žiedelis yra neryškus arba jo visai nėra.

     Paukštis renkasi atvirus plotus su menka augalija, kur dominuoja smėlis, žvyras ar dumblas. Natūralios buveinė yra upių ir ežerų smėlėtos bei akmenuotos pakrantės, salos, išdžiūvusios upių vagos. Lankosi ir žmogaus sukurtose buveinėse - žvyro ir smėlio karjerai, statybvietės, pramoninės dykvietės, melioracijos grioviai. Mėgsta seklų gėlą vandenį; druskingose pakrantėse (pajūryje) pasitaiko retai, dažniausiai tik migracijos metu. Peri nuo gegužės iki birželio. Lizdas nedidelė duobutė tiesiog ant žemės (smėlyje ar žvyre), kartais išklota smulkiais akmenukais ar kriauklėmis. Paprastai deda 4 kiaušinius, turinčius tobulą maskuojamąją spalvą (smėliniai su tamsiais taškeliais). Peri abu tėvai apie 24–26 dienas. Jaunikliai išsiritę netrukus palieka lizdą ir patys ieškosi maisto. Minta smulkiais bestuburiais – vabzdžiais (vabalais, musėmis), lervomis, kirmėlėmis ir smulkiais vėžiagyviais. Maisto ieško bėgdamas trumpais atstumais, staiga sustodamas ir griebdamas grobį snapu. Lietuvoje pasirodo balandžio mėnesį.

     Upinis kirlikas pasižymi itin plačiu paplitimo arealu, apimančiu didžiąją dalį Eurazijos ir Šiaurės Afrikos. Perėjimo arealas driekiasi nuo Britų salų, Prancūzijos ir Ispanijos vakaruose iki Rusijos Tolimųjų Rytų, Japonijos bei Korėjos rytuose. Taip pat peri Šiaurės Afrikoje ir Kanarų salose. Tai tolimasis migrantas. Europos populiacijos žiemoja Afrikoje, piečiau Sacharos, o Azijos populiacijos – Indijos pusiasalyje bei Pietryčių Azijoje. Pietų Azijos (jerdoni porūšis) bei Filipinų ir Naujosios Gvinėjos populiacijos yra sėslios.