Sėjikiniai (Charadriidae) yra sėjikinių paukščių (Charadriiformes) būrio šeima. Pasaulyje priskaičiuojama nuo 64 iki 69 šios šeimos rūšių.

     Tai nedideli arba vidutinio dydžio paukščiai (nuo 14 iki 35 cm ilgio) su kompaktišku kūnu ir trumpu, storu kaklu. Turi santykinai didelę, apvalią galvą ir dideles akis. Tai susiję su jų medžioklės būdu – sėjikiniai grobį (vabzdžius, kirmėles) randa pasikliaudami regėjimu. Jų snapai paprastai yra trumpi, tiesūs ir kieti, dažnai su šiek tiek sustorėjusiu galu. Skirtingai nei kai kurie kiti tilvikiniai paukščiai, sėjikiniai nekaišioja snapo į dumblą, o staigiai griebia grobį nuo paviršiaus. Dauguma rūšių turi ilgus, smailėjančius sparnus, kurie leidžia greitai ir vikriai skraidyti. Tačiau pempės (Vanellus) išsiskiria platesniais ir apvalesniais sparnais, dėl ko jų skrydis atrodo lėtesnis ir „šokantis“. Kojos yra vidutinio ilgumo. Charakteringas šeimos bruožas – sumažėjęs arba visai išnykęs užpakalinis pirštas (hallux), o tai padeda jiems greitai bėgioti sausuma. Vyrauja maskuojamosios spalvos (ruda, pilka, balta), padedančios susilieti su smėliu ar dirva. Daugelis rūšių turi ryškius „karolius“ ar juostas ant krūtinės bei galvos.

     Sėjikiniai yra atvirų kraštovaizdžių paukščiai, vengiantys tankios augalijos. Mėgsta dumblingas, smėlėtas ir žvyruotas upių, ežerų bei jūrų pakrantes (pvz., upinis kirlikas, jūrinis sėjikas). Aukštapelkių plynėse, tundros regionuose gyvena pvz., dirvinis sėjikas. Paprastoji pempė laikosi atvirose pievose, ganyklose, dirbamuose laukuose. Taip pat mėgstami karjerai, žuvininkystės tvenkiniai, kartais net oro uostų teritorijos ar golfo laukai, kur vyrauja trumpa žolė ar plika žemė. Dauguma rūšių yra monogamai. Lizdas paprastai yra paprasta duobutė atviroje žemėje, smėlyje ar žvyre. Dėtyje dažniausiai būna 4 kiaušiniai. Jaunikliai vos išsiritę patys bėgioja ir maitinasi, tačiau tėvai juos saugo ir šildo. Pajutę grėsmę prie lizdo, kai kurie sėjikiniai (pvz., upinis kirlikas) vaidina sužeistą paukštį (velka „sulaužytą“ sparną), kad nuviliotų plėšrūną toliau nuo jauniklių. Skirtingai nei tilvikai, kurie maistą randa lytėjimu (kišdami snapą į purvą), sėjikiniai grobį aptinka regėjimu. Jie naudoja „bėgimo ir pauzės“ metodą: pribėga, sustoja, pamatę grobį jį staigiai sulesa ir bėga toliau. Minta vabzdžiais, kirmėlėmis, vėžiagyviais.

     Sėjikiniai yra paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Ši šeima aptinkama beveik visuose žemynuose ir įvairiausiose klimato zonose – nuo Arkties tundros iki atogrąžų pakrančių.