Adenocarpus viscosus yra pupinių (Fabaceae) šeimos augalų rūšis, endeminė Kanarų salose. Lotyniškas rūšies epitetas viscosus reiškia „lipnus“. Šį pavadinimą augalas gavo dėl lipnių liaukų, esančių ant jo žiedų ir ankščių. 

     Pusiau visžalis, status arba besiplečiantis krūmas, natūralioje gamtoje paprastai užaugantis iki 1 m aukščio. Šio augalo stiebai ir ūgliai yra tankiai apaugę lapais ir gausiai šakoti. Lapai yra trilapiai, pilkai žali, trumpakočiai arba visai bekočiai. Atskiri lapeliai yra linijiškai pailgi, smulkūs ir tankiai padengti švelniais plaukeliais. Augalo žiedynas yra tanki viršūninė kekė, susitelkusi stiebų galuose. Žiedų vainiklapiai pasižymi labai ryškia, auksine geltona arba oranžine spalva. Žiedo taurelė yra dvilūpė, plaukuota ir išskirtinai tankiai nusėta lipniomis liaukutėmis. Šios rūšies vaisius yra ankštis, kuri taip pat yra gausiai padengta egzokarpinėmis liaukomis. Lipnios liaukutės ant generatyvinių organų (taurelės ir ankščių) suteikia visam krūmui specifinę tekstūrą ir būdingą išvaizdą. 

     Ši rūšis yra subalpinės kalnų zonos augalas, natūraliai paplitęs tik aukščiau nei 1 800 metrų virš jūros lygio. Krūmas auga labai ribotoje teritorijoje – specifiniuose Tenerifės (pvz., Teidės nac. parke) bei La Palmos salų vulkaniniuose biotopuose. Intensyvios saulės radiacijos zonose šie krūmai suformuoja tankius, beveik grynus aukštikalnių krūmynų sąžalynus. Augalai auga sausuose, uolėtuose, vulkaninės kilmės dirvožemiuose, kur kitiems stambiems sumedėjusiems augalams sąlygos yra per atšiaurios. Biotopui būdingi drastiški paros temperatūros svyravimai, stiprūs vėjai, sausra vasarą bei dažnos šalnos ar sniegas žiemos mėnesiais. Kaip ir kiti pupiniai augalai, šis krūmas per šaknų gumbelines bakterijas vykdo simbiotinę azoto fiksaciją, taip praturtindamas skurdų vulkaninį dirvožemį. Tankus lapų plaukuotumas sumažina vandens garinimą, o pilkšvas atspalvis atspindi perteklinę saulės spinduliuotę. Lipnios liaukutės ant generatyvinių dalių (taurelių, ankščių) saugo žiedus bei bręstančias sėklas nuo augalėdžių vabzdžių. Gausus žydėjimas prasideda vėlyvą pavasarį (gegužės–birželio mėnesiais), sutraukdamas galybę vietinių apdulkintojų. Sunokusios ankštys džiūdamos staigiai susisuka ir mechaniškai išsviedžia sėklas, taip užtikrindamos pirminį augalo plitimą aplinkoje.