Pupiniai (Fabaceae) yra magnolijūnų (Magnoliophyta) skyriaus, erškėčiažiedžių (Rosidae) poklasio, pupiečių (Fabales) eilės augalų šeima, kuriai priklauso apie 766 gentys ir daugiau nei 19 580 rūšių.

     Šie augalai turi liemeninę šaknų sistemą, ant kurios formuojasi gumbeliai su azotą fiksuojančiomis Rhizobium bakterijomis. Stiebai gali būti statūs, kylantys, vijokliniai arba šliaužiantys, dažnai briaunoti ar plaukuoti. Lapai dažniausiai yra sudėtiniai – plunksniški arba pirštiški, išsidėstę pražangiai ant stiebo. Lapkočio pagrinde beveik visada auga du gerai išsivystę, kartais labai dideli prielapiai. Kai kurių rūšių viršutiniai lapeliai yra virtę ūseliais, padedančiais augalui kibti ir lipti aukštyn. Žiedai dažniausiai susitelkę į kekės, galvutės arba skėčio formos žiedynus. Žiedai yra netaisyklingi, zigomorfiniai, savo forma primenantys nutūpusį drugelį. Penki vainiklapiai turi specialius pavadinimus: didysis vadinamas bure, du šoniniai – irklais, o du suaugę apatiniai – laiveliu. Žiede paprastai yra dešimt kuokelių, kurie dažniausiai būna suaugę į vamzdelį arba devyni suaugę ir vienas laisvas. Charakteringas šeimos vaisius yra ankštis, kuri sunokusi dažniausiai išilgai pratrūksta per dvi siūles. 

     Dideli medžiai ir sumedėjusios lianos dominuoja atogrąžų miškuose bei savanose. Žolinės rūšys (dobilai, liucernos) sudaro svarbią vidutinių platumų pievų ir ganyklų augalijos dalį. Daugelis rūšių, pavyzdžiui, akacijos, puikiai auga dykumose ir pusdykumėse, nes toleruoja sausrą. Lietuvos vietinės rūšys auga miškuose, pievose, pamiškėse, vandens telkinių pakrantėse ir smėlynuose. Dėl simbiozės su bakterijomis jie gali įsitvirtinti net labai skurdžiose, smėlingose ar azoto stokojančiose dirvose. Dauguma pupinių apdulkina vabzdžiai, dažniausiai kamanės ir bitės. Sudėtinga žiedo konstrukcija (burė, irklai ir laivelis) veikia kaip mechaninė svirtis. Sunkus vabzdys, nutūpęs ant irklų ir laivelio, savo svoriu nuspaudžia juos žemyn, todėl iš laivelio iššoka kuokeliai ir piestelė, ištepdami vabzdžio pilvelį žiedadulkėmis. Kai kurios rūšys (pavyzdžiui, sėjamieji žirniai) evoliucijos eigoje perėjo prie savidulkos, todėl gali užmegzti vaisius net nesant vabzdžių. Pupinių sėklos dažnai turi labai kietą, vandeniui nelaidžią luobelę. Tai biologinis mechanizmas, užtikrinantis sėklų ramybės būseną. Sėklos dirvožemyje gali išlikti gyvybingos dešimtmečius ir sudygsta tik tada, kai luobelė mechaniškai pažeidžiama arba paveikiama temperatūros svyravimų. Dygimas būna dviejų tipų. Antžeminis: skilčialapiai iškeliami virš dirvos paviršiaus ir laikinai vykdo fotosintezę (pvz., pupelės). Požeminis: skilčialapiai lieka po žeme, o į paviršių išauga tik tikrieji lapai (pvz., žirniai).

     Paplitę visame Žemės rutulyje, išskyrus Antarktidą. Sumedėjusios formos dažniau auga tropikų bei subtropikų kraštuose, savanose.