Tikrieji laumžirgiai (Aeshnidae) yra žirgelių (Odonata) būrio, skirtingasparnių žirgelių (Anisoptera) šeima, kuri vienija apie 50 genčių ir daugiau nei 450 rūšių visame pasaulyje. Tai yra vieni didžiausių ir greičiausiai skraidančių vabzdžių visoje planetoje.

     Tikrieji laumžirgiai yra stambūs, ištįsusio ir aerodinamiško kūno vabzdžiai, kurių ilgis dažnai siekia nuo 7 iki net 11 centimetrų. Didžiulę pusrutulio formos galvą beveik visiškai užima milžiniškos ir itin sudėtingos facetinės akys. Šios akys plačiai susiliečia viršugalvio vidurio linijoje, o tai yra pagrindinis šeimos atpažinimo bruožas. Vabzdžių burnos aparatas yra graužiamojo tipo su labai stipriais bei aštriais kramtomaisiais žandais, skirtais grobiui doroti. Krūtinės segmentai yra tvirti ir raumeningi, nes jie valdo galingus skrydžio raumenis. Šie žirgeliai turi dvi poras ilgų, siaurų ir plėvinių sparnų, pasižyminčių itin tankiu gyslų tinklu. Ramybės būsenoje abi sparnų poros visada lieka išskėstos visiškai horizontaliai į šonus.Pilvelis yra labai ilgas, cilindro formos ir lieknas, tačiau jo galas neturi platėjančios formos, būdingos kitoms šeimoms. Kūnai tamsios spalvos, kuriuos paįvairina ryškiai mėlyni, žali arba geltoni dėmių ir juostų raštai. Lytinis dimorfizmas dažnai pasireiškia spalvomis, nes patinai paprastai būna ryškesni už pateles. Patelės pilvelio gale turi aštrią kiaušdėtę, skirtą pradurti augalams, o patinai – specialius viršūninius priedus patelės suėmimui.

     Suaugę tikrieji laumžirgių atstovai yra puikūs, galingi skrajūnai, todėl jų aktyvumo zona išsiplečia toli už vandens telkinių ribų. Miškų pakraščiai ir laukymės yra pagrindinės suaugėlių medžioklės vietos. Čia jie skraido viršūnių lygyje gaudydami kitus vabzdžius. Taip pat atviros erdvės, esančios netoli vandens, kur gausu maisto. Medžiai ir aukšti krūmai reikalingi poilsiui naktį, slėpimuisi nuo lietaus ar stipraus vėjo bei patelių tykojimui. Dėl savo išskirtinio skrydžio greičio ir polinkio migruoti, maitinimosi laikotarpiu Aeshnidae šeimos laumžirgius galima sutikti netgi labai toli nuo bet kokių vandens telkinių – miškų gilumoje, laukuose ar net virš miestų sodų. Kadangi laumžirgių nimfos vandenyje praleidžia nuo 2 iki 4 metų, joms reikalingi stabilūs ir saugūs vandens telkiniai. Dažniausiai tai yra ežerai, tvenkiniai, pelkės, senvagės, durpynų balos ir lėtos upės. Jiems būtinai reikalingi telkiniai su vešlia pakrančių ir povandenine augalija (nendrėmis, meldais, vandens lelijomis). Lervos naudoja augalus kaip slėptuves ir medžioklės platformas, o suaugusios patelės į jų stiebus deda kiaušinėlius. Daugelis Aeshnidae rūšių yra jautrios stipriai vandens taršai ir deguonies trūkumui, todėl veisiasi palyginti švariuose telkiniuose. Nimfos yra agresyvios plėšrūnės, mintančios vandens bestuburiais, buožgalviais ir net mažomis žuvytėmis.

     Tikrieji laumžirgiai pasižymi kosmopolitiniu paplitimu ir yra aptinkami visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Šiaurės pusrutulio vidutinės platumose ši šeima ypač gausi. Europoje ir Šiaurės Amerikoje jie yra vieni didžiausių ir labiausiai pastebimų laumžirgių. Nors gausu vidutinėse platumose, daugybė rūšių puikiai prisitaikiusios gyventi tropiniuose miškuose, Afrikos, Azijos bei Pietų Amerikos regionuose. Dėl puikių skraidymo savybių ir polinkio migruoti (pvz., Anax genties atstovai), jie lengvai kerta geografines kliūtis ir kolonizuoja net atokias salas.