Skėrys Aiolopus strepens yra tiesiasparnių (Orthoptera) būrio, skėrinių (Acrididae) šeimos vabzdžių rūšis. 

     Aiolopus strepens išsiskiria labai tvirtu, stambiu ir kompaktišku kūnu, kuris aiškiai išsiskiria nuo kitų grakštesnių šios genties atstovų. Rūšies pagrindinė kūno spalva yra nepastovi, varijuojanti nuo šviesiai pilkos iki tamsiai rudos su nereguliariomis tamsiomis dėmėmis, o patelės kartais turi žalsvų elementų. Šių vabzdžių užpakalinės šlaunys yra išskirtinai storos ir vos 3–3,5 karto ilgesnės už savo plotį. Pagal šį šlaunų masyvumą juos lengva atskirti nuo giminingo Aiolopus thalassinus, kurio šlaunys yra pastebimai ilgesnės bei grakštesnės. Aiolopus strepens antsparniai yra ilgi, platūs ir per pusę savo ilgio užeina už užpakalinių šlaunų kelių sąnarių. Per antsparnius driekiasi dvi šviesios skersinės juostos, kurios suteikia šiai rūšiai būdingą raštą. Užpakaliniai sparnai yra skaidrūs kaip stiklas, su nežymiai patamsėjusia viršūne, o jų pagrindas dažnai turi specifinį melsvai žalią atspalvį. Žvelgiant į užpakalines blauzdas, viršutinė jų dalis ties keliu yra šviesi, o likusi dalis nusidažiusi ryškia raudona arba rausva spalva. Tuo tarpu kitų genties rūšių, pavyzdžiui, Aiolopus thalassinus, užpakalinės blauzdos įprastai yra gelsvos, melsvos ar šiaudų spalvos ir neturi tokio intensyvaus raudonio. Galiausiai, šios rūšies galva ir priešnugarėlė yra platesnės bei labiau grublėtos nei kitų Aiolopus rūšių, o tai suteikia vabzdžiui bendrą masyvų siluetą. 

     Tai itin šilumamėgė rūšis, įsikurianti gerai saulės įšildomuose plotuose. Skirtingai nuo daugelio tikrųjų skėrių, ši rūšis mažiau išranki aplinkai. Ji aptinkama sausose arba vidutiniškai drėgnose pievose, upių pakrantėse, pamiškėse bei krūmynuose. Mielai renkasi vietas su retos augalijos plotais, uolėtu ar akmenuotu dirvožemiu, pakeles, pylimus, karjerus, dykvietes bei intensyviai nuganytas ganyklas. Kalnuotose vietovėse (pvz., Šveicarijoje ar Madeiroje) gali pakilti net į 1400–1800 metrų aukštį virš jūros lygio. Išskirtinis šios rūšies bruožas – po vasaros pabaigoje ir rudenį vykstančio poravimosi žiemoja suaugę vabzdžiai, o ne kiaušinėliai. Pietų Europoje suaugėliai aktyviai išgyvena žiemą ir yra sutinkami iki pat pavasario ar ankstyvos vasaros. Tai augalėdis vabzdys, mintantis varpinių augalų stiebais, lapais, ūgliais ir sėklomis. Šie skėriai yra puikūs skrajūnai. Jie geba ne tik įveikti didelius atstumus ieškodami maisto ar naujų teritorijų, bet ir skrydžio metu labai tiksliai nutūpti ant konkretaus augalo stiebo. Prieš poravimąsi patinėliai skleidžia tylius, švelniai švokščiančius ar virpančius garsus. Bendraudami tarpusavyje ar viliodami pateles, abiejų lyčių individai gali kojomis stuksenti į žemę ir atlikti staigius judesius užpakalinėmis kojomis, sukeldami trumpas būgnijimo serijas. 

     Šie skėriai yra labai dažni Pirėnų (Ispanija, Portugalija), Italijos ir Balkanų pusiasaliuose, Prancūzijos pietuose bei Viduržemio jūros salose (pavyzdžiui, Sicilijoje, Sardinijoje, Kipre). Šiaurinė arealo riba Europoje siekia Šveicariją (Tičino ir Ženevos kantonus) bei Austrijos pietinius rajonus. Rūšis plačiai paplitusi visoje Šiaurės Afrikoje - nuo Maroko iki Egipto. Arealas tęsiasi per Turkiją, Kiprą, Levantą ir Arabijos pusiasalio šiaurines dalis. Šių skėrių populiacijos aptinkamos Atlanto vandenyne esančiuose Kanarų salynuose bei Madeiroje.