Skėriai (Acrididae) yra tiesiasparnių (Orthoptera) būrio vabzdžių šeima, kuri yra pati gausiausia iš trumpaūsių tiesiasparnių (Caelifera) pobūrio. Ši šeima vienija daugiau nei 10 000 rūšių visame pasaulyje. 

     Antenos trumpos, dažniausiai sudarytos iš mažiau nei 30 segmentų. Jos nesiekia pusės kūno ilgio, o tai skiria skėrius nuo žiogų (Tettigoniidae). Turi dvi dideles sudėtines akis, užtikrinančias platų matymo lauką, ir 3 paprastąsias akeles (ocelli) šviesos intensyvumui suvokti. Burnos aparatas graužiamojo tipo, su labai stipriomis viršutinėmis mandibulėmis, skirtomis kietai žolei smulkinti. Galva nukreipta žemyn. Krūtinė susideda iš trijų segmentų, prie kurių tvirtinasi judėjimo organai. Prieškrūtinėlė (Pronotum) labai didelė, iš viršaus ir šonų dengia krūtinės dalį, primena balną ar šalmą. Tai svarbus požymis rūšims nustatyti. Priekinės ir vidurinės kojos trumpos, skirtos vaikščiojimui ir įsikabinimui į augalus. Užpakalinės kojos šokamosios, ypač didelės. Jų šlaunys (femur) yra storos, pilnos stiprių raumenų, o blauzdos (tibia) – ilgos, spygliuotos. Vidinėje šlaunų pusėje dažnai yra smulkūs gumburėliai, kuriais braukiant per sparnus išgaunamas garsas. Antsparniai siauri, odiški ir kieti, ramybės būsenoje saugo gležnus užpakalinius sparnus. Užpakaliniai sparnai platūs, membraniniai, ploni, vėduokliškai susiskleidžiantys. Jie naudojami skrydžiui ir kartais būna ryškių spalvų (pvz., raudoni ar mėlyni), kas padeda atbaidyti plėšrūnus. Pilvelis (Abdomen) susideda iš 11 segmentų. Šonuose išsidėsčiusios kvėpavimo angos (kvėptukai). Unikalus Acrididae bruožas – pirmojo pilvelio segmento šonuose yra po membraną, kuri veikia kaip ausies būgnelis. Patelių kiaušdėtė sudaryta iš trumpų, kietų vožtuvėlių, skirtytų rausti dirvą, kurioje jos deda kiaušinėlius (skirtingai nei ilgi žiogų „kardai“). Patinų kūnelių galas suapvalintas, viršuje turi specialias ataugas (cerkus), naudojamas kopuliacijos metu. 

     Skėriai yra tipiški sausumos, atvirų teritorijų gyventojai. Jie vengia tankių, tamsių miškų. Mėgstamos buveinės tai pievos, ganyklos, stepės, pusdykumės ir sausos smėlynų plynaukštės, žemės ūkio pasėliai, pakelės ir dykvietės. Jie yra šaltakraujai (ektoterminiai) gyvūnai, todėl jiems būtinos saulėtos, gerai įšylančios vietos. Rytais jie dažnai kaitinasi ant žemės ar akmenų, kad pakeltų kūno temperatūrą prieš pradėdami maitintis. Daugumai rūšių svarbus sausas, purus arba smėlingas dirvožemis, nes jame patelėms lengviau kietu kiaušdėčiu išrausti duobutę kiaušinėlių dėjimui. Šie vabzdžiai yra nepilnos metamorfozės. Nimfos yra panašios į suaugėlius, tik mažesnės ir neturi išvystytų sparnų. Žiemoja kiaušinėlių stadijoje, sudėti specialiuose putų kokonuose (kiaušinių dėtėse) dirvožemyje. Pavasarį išsirita lervos, kurios neriasi 4–6 kartus, kol tampa suaugėliais. Kai kurios rūšys pasižymi fenomenu, kai dėl didelio populiacijos tankumo individualiai gyvenantys vabzdžiai virsta bendruomenine (grupine) forma. Pasikeičia jų spalva, išauga ilgesni sparnai ir atsiranda stiprus instinktas burtis į skraidančius spiečius (klajojančius skėrius). Patinai naudoja garsus siekdami pritraukti pateles arba ginti teritoriją. Kiekviena rūšis turi unikalų svirpimo ritmą ir dažnį. Maitinasi įvairia žoline augalija, pievų žolėmis bei kultūriniais augalais.  

     Paplitę beveik visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, tačiau atogrąžų ir subtropikų zonose fiksuojama didžiausia rūšių įvairovė.