Mandarininė antis (Aix galericulata) yra žąsinių (Anseriformes) būrio paukštis. Tai viena spalvingiausių ir labiausiai atpažįstamų ančių pasaulyje, natūraliai paplitusi Rytų Azijoje.

     Pasižymi ryškiu lytiniu fimorfizmu. Kūno ilgis 41–51 cm, patinėliai sveria ~630 g (iki 693 g), patelės ~510 g (iki 608 g). Sparnų plotis siekia 65–75 cm. Patinas yra vienas puošniausių paukščių, jo apdarą sudaro sudėtingas spalvų derinys. Ant viršugalvio yra ilga, žvilganti žaliai violetinė skiauterė (ketera), o šonuose – plačios baltos juostos virš akių. Skruostai papuošti ilgomis, oranžinėmis plunksnomis. Išskirtiniausias bruožas – dvi didelės, vertikaliai iškeltos oranžinės vidinės sparnų plunksnos, primenančios „bures“. Krūtinė purpurinė (violetinė) su dviem vertikaliomis baltomis juostelėmis šonuose, pilvas – baltas. Snapas ryškiai raudonas su šviesiu galiuku. Kojos oranžinės spalvos. Patelės išvaizda yra apsauginė, padedanti jai išlikti nepastebimai perint. Kūnas pilkai rusvas, šonai taškuoti arba margi. Galva pilka, aplink akis yra ryškus baltas žiedas, kuris tęsiasi į siaurą baltą juostelę link pakaušio. Skirtingai nei patino, patelės snapas yra pilkšvas arba rožinis su šviesiu galiuku. Kojos gelsvos arba pilkšvai geltonos. 

     Mandarininės antys yra glaudžiai susijusios su miškingu kraštovaizdžiu šalia vandens. Veisimosi metu joms būtini lapuočių miškai su senais medžiais, turinčiais uoksus. Labiausiai mėgsta vietas prie seklių ežerų, tvenkinių, pelkių ar lėtai tekančių upių. Svarbu, kad krantai būtų tankiai apaugę krūmais (pvz., rododendrais ar gluosniais), suteikiančiais prieglobstį. Žiemą jos persikelia į atviresnes vietas: pelkes, užlietus laukus bei atviras upes. Nors teikia pirmenybę gėlam vandeniui, kartais stebimos ir pakrančių lagūnose ar estuarijose. Europoje, įskaitant Lietuvą, introdukuotos šios antys dažnai aptinkamos miesto parkų tvenkiniuose ir soduose, kur jos randa maisto bei tinkamų uoksų senuose parkų medžiuose. Natūraliame areale Azijoje šie paukščiai aptinkami žemumose, tačiau gali perėti ir kalnų slėniuose iki 1 500 m (kartais net iki 2 700 m) aukštyje. Tai uoksinis paukštis. Jos peri medžių ertmėse (uoksuose), kartais net 10–15 metrų aukštyje. Išsiritę jaunikliai tiesiog iššoka iš uokso ant žemės – dėl mažo svorio ir pūkų jie nesusižeidžia. Aaktyvios prieblandoje (anksti ryte arba vakare). Jos puikiai manevruoja skrisdamos tarp medžių šakų, o tai neįprasta daugumai ančių rūšių. Vasarą minta vandens augalais, sraigėmis, vabzdžiais ir mažomis žuvimis. Rudenį ir žiemą pagrindinį racioną sudaro gilių ir įvairių sėklų paieška miško paklotėje. 

     Paplitusios Rytų Azijoje - Japonijoje, Kinijoje, Korėjoje ir Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Šiaurinės šių ančių populiacijos žiemoti skrenda į pietinę Kiniją ir Japoniją. Introdukuotos Europa ir kt. Didžioji Britanijoje gyvena didžiausia Europoje sulaukėjusi populiacija, susiformavusi po pabėgimų iš privačių kolekcijų. Vakarų ir Vidurio Europoje stabilios populiacijos aptinkamos Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje. Lietuvoje mandarininės antys laikomos atsitiktinai užklystančiomis arba pabėgusiomis iš nelaisvės. Dažniausiai stebimos miestų parkų tvenkiniuose (pvz., Vilniuje, Kaune), kur lengviau randa maisto žiemą.