Antiniai (Anatidae) yra gausiausia žąsinių (Anseriformes) būrio vandens paukščių šeima, pasižyminti didele bioįvairove – šiandien žinoma apie 150 rūšių.

     Snapas dažniausiai platus ir plokščias (nors, pavyzdžiui, dančiasnapių snapai yra siauri ir dantyti, skirti žuviai sugauti). Snapo kraštuose yra smulkios raginės plokštelės (lamelės), kurios veikia kaip filtras – jos padeda paukščiui išfiltruoti maistą iš vandens ar dumblo. Snapo gale yra kietas sustorėjimas, padedantis skabyti žolę ar griebti slidų grobį. Prie uodegos pagrindo jie turi pauodegio liauką (uropigialinę liauką). Paukščiai snapu tepa jos išskiriamus riebalus ant plunksnų, todėl jos nesušlampa ir užtikrina puikią termoizoliaciją. Po dengiamosiomis plunksnomis yra tankus pūkų sluoksnis, saugantis nuo šalčio net lediniame vandenyje. Visos trys priekiniai pirštai sujungti plaukiamąja plėve, kuri veikia kaip irklas. Kojos paprastai yra gana toli kūno gale. Tai leidžia efektyviai plaukti, tačiau dėl tokios sandaros sausumoje daugelis antinių vaikšto krypuodami. Kūnas yra pailgas, valties formos, o krūtinės ląsta plati. Tai užtikrina stabilumą vandenyje ir gerą keliamąją galią. Kaulai yra pneumatiniai (pripildyti oro), todėl paukščiai yra lengvesni ir lengviau laikosi vandens paviršiuje. Nors antiniai yra vandens paukščiai, dauguma jų yra puikūs skraiduoliai. Jų sparnai santykinai trumpi, bet stiprūs, leidžiantys pasiekti didelį greitį migracijos metu. 

     Ežerai ir tvenkiniai yra pagrindinė daugumos rūšių buveinė. Čia gyvena tiek plaukiojančios antys (didžiosios antys), tiek gulbės. Svarbiausia – gausi pakrančių augalija (nendrynai), kurioje jie slepia lizdus. Greitesnes sroves mėgstantys dančiasnapiai gyvena upėse, o lėtesnes – upeliuose įvairios upinės antys. Ideali vieta gausiai perintiems paukščiams dėl sunkiai pasiekiamų vietų plėšrūnams ir maisto atsargų yra pelkės ir durpynai. Skirtingai nei antys, žąsys daug laiko praleidžia sausumoje. Pievose ir ganyklose jos ganosi ir maitinasi žole. Migracijos metu laukai (ypač ražienos ar žiemkenčiai) tampa svarbiausiomis poilsio ir maitinimosi vietomis. Kai kurios rūšys specializuojasi gyventi sūriuose vandenyse. Lietuvoje žiemą Baltijos jūros priekrantėje susirenka tūkstančiai ledinių ančių, nuodėgulių ir gagų. Vietos, kur upės įteka į jūrą, yra itin turtingos maisto medžiagų, todėl sutraukia dideles sankaupas paukščių. Dauguma antinių yra sezoniški monogamai (pavyzdžiui, mažesnės antys poros ieško kasmet), tačiau didieji paukščiai (gulbės, žąsys) dažnai sudaro poras visam gyvenimui. Lizdus dažniausiai suka ant žemės netoli vandens, gausiai iškloja pūkais, kuriuos patelė išsipeša iš savo krūtinės. Išsiritę pūkuoti jaunikliai jau po kelių valandų gali plaukioti ir patys rasti maistą, nors tėvai juos saugo nuo plėšrūnų. Priklausomai nuo rūšies, minta vandens augalais, dumbliais, sėklomis arba smulkiais bestuburiais, žuvimis ir vėžiagyviais.

     Paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Jie užima pačias įvairiausias buveines: nuo Arkties tundros iki tropinių pelkių. Šiaurinių platumų rūšys yra migruojantys paukščiai. Rudenį jie skrenda į šiltesnius kraštus (Pietų Europą, Afriką), kad išvengtų užšąlančių vandens telkinių. Kai kurios rūšys, kaip gulbė nebylė, yra daliniai migrantai – esant švelnioms žiemoms, jos gali likti žiemoti.