Tulžiniai (Alcedinidae) yra žalvarninių paukščių (Coraciiformes) būrio šeima, kuri pasižymi specifine išvaizda: didele galva, ilgu, tiesiu snapu, trumpu kaklu ir uodega.

     Paukščiai yra kresni, su trumpu kaklu ir labai trumpa uodega. Jų kūnas kompaktiškas ir aptakus, kas padeda staigiai nerti į vandenį. Galva neproporcingai didelė, o snapas – ilgas, tiesus ir labai stiprus. Snapas veikia kaip „ietis“.  Žvejojančių rūšių snapas yra suplotas iš šonų (peilio formos), kad geriau skrostų vandenį. Sausumos rūšių snapas yra platesnis ir labiau kūgiškas, pritaikytas stambesniam grobiui (vabzdžiams, ropliams) sugriebti. Kojos trumpos ir silpnos. Būdingas sindaktilijos požymis – iš trijų į priekį nukreiptų pirštų išorinis ir vidurinis yra suaugę beveik per visą ilgį, todėl pėda primena plokščią pamatą. Dauguma rūšių turi ryškias, metališkai blizgančias spalvas (mėlyną, žalią, oranžinę). Įdomu tai, kad mėlyna spalva dažnai yra struktūrinė, o ne pigmentinė – ji atsiranda dėl šviesos lūžio mikroskopinėse plunksnų struktūrose. Tulžiniai turi puikų regėjimą ir gali matyti binokuliariai. Nardantys paukščiai turi specialią niktituojančią membraną (trečiąjį voką), kuri po vandeniu apsaugo akis ir padeda kompensuoti šviesos refrakciją. Daugumos rūšių patinai ir patelės atrodo beveik identiškai. Dažniausias skiriamasis bruožas yra snapo spalva. Patino visas snapas yra vientisai juodas. Patelių apatinė snapo dalis (posnapis) paprastai turi oranžinį ar rausvą atspalvį. 

     Biotopas priklauso nuo konkrečios rūšies grupės. Upiniai tulžiai mėgsta skaidrius, lėtai tekančius upelius, kanalus ar ežerus. Būtina sąlyga - statūs, molingi ar smėlėti krantai urvams kasti ir virš vandens palinkusios šakos stebėjimui. Miškiniai tulžiai gyvena atogrąžų miškuose, savanose ar net soduose. Jiems vanduo nebūtinas, nes drėgmę gauna iš maisto, o urvus gali kasti ne tik žemėje, bet ir termitynuose ar pūvančiuose medžiuose. Tai vienišiai ir griežti individualistai. Kiekvienas paukštis saugo savo medžioklės plotą (paprastai 1–3 km upės atkarpos) ir agresyviai veja įsibrovėlius. Dažniausiai medžioja tykodami ant šakos virš vandens. Pastebėjęs grobį, paukštis staigiai neria žemyn. Kai kurios rūšys sugeba kyboti ore (panašiai kaip pelėsakaliai) virš vandens prieš puldamos. Poros dažniausiai yra monogaminės. Įdomu tai, kad tulžiniai nekrauna lizdų iš šakelių. Jie kasa urvus (iki 1 metro ilgio) stačiuose krantuose. Urvo gale yra išplatinimas – lizdo kamera. Kadangi daug laiko praleidžia urvuose ir maitina jauniklius atryta žuvimi, paukščiai dažnai maudosi, kad nuvalytų plunksnas nuo nešvarumų ir žvynų.

     Didžiausia rūšių gausa sutinkama Afrikoje, Azijoje ir Okeanijoje. Čia gyvena dauguma iš maždaug 114–120 žinomų rūšių. Naujajame pasaulyje tulžinių įvairovė yra mažiausia – čia aptinkamos tik 6 rūšys, visos priklausančios Cerylinae pošeimiui. Palyginti su atogrąžomis, Europa yra negausiai apgyvendinta. Daugumoje žemyno šalių paplitusi tik viena rūšis – paprastasis tulžys (Alcedo atthis).