Baltalksnis (Alnus incana) yra beržinių (Betulaceae) šeimos lapuotis medis arba stambus krūmas. 

     Užauga iki 10–20 metrų aukščio. Jaunų medžių laja kūgiška, vėliau tampa kiaušiniška arba netaisyklinga. Kamieno ir šakų žievė pilka, lygi, plona, blizganti, beveik visą amžių išlieka lygi, nesutrūkinėjusi. Iš žievės baltalksnius nesunku atskirti nuo juodalksnių, kurių žievė tamsi ir maždaug 20-25 metų amžiuje trūkinėja. Jaunos šakelės pilkšvos arba rusvos, tankiai apaugusios trumpais plaukeliais (pūkuotos), neturi lipnumo. Lapai paprasti, pražustiniai, kiaušiniški arba elipsiški, smailia viršūne (skirtingai nei juodalksnio, kurio viršūnė buka ar įdubusi). Kraštai pjūkliški arba dvigubai pjūkliški. Viršutinė pusė tamsiai žalia ir matinė, apatinė – pilkšvai žalia arba melsva, dažnai plaukuota. Rudenį lapai negelsta, o nukrenta žali arba paruduoja po šalnų. Žydi anksti pavasarį (kovą–balandį), dar prieš išsiskleidžiant lapams. Augalas vienanamis. Vyriškieji žirginiai ilgi (iki 7–10 cm), nusvirę, susitelkę po 2–5. Moteriškieji žirginiai maži, apie 1,5 cm ilgio, kiaušiniški, sumedėję virsta kankorėžėliais. Kankorėžėliai trumpakočiai arba bekočiai (sėdimi), tamsiai rudi, išlieka ant medžio visą žiemą. Vaisiusyra mažas, plokščias riešutėlis su siaurais sparneliais. Šaknų sistema paviršinė, tačiau labai stipri. Ant šaknų formuojasi gumbeliai su Frankia genties bakterijomis, kurios pasisavina azotą iš oro. Labai intensyviai leidžia šaknų atžalas, todėl greitai sudaro tankius brūzgynus. 

     Baltalksnis yra pionierinis augalas. Jo šaknyse gyvena bakterijos, kurios fiksuoja atmosferos azotą, taip praturtindamos net ir skurdų dirvožemį. Dažniausiai auga upių, upelių, ežerų pakrantėse ir drėgnuose miškuose. Mėgsta derlingus priesmėlio ir priemolio dirvožemius. Priešingai nei juodalksnis, jis netoleruoja nuolatinio užmirkimo (stovinčio vandens), tačiau gerai pakenčia drėgnas ir vėsias vietas. Labai gerai plinta apleistose pievose, ganyklose, kirtavietėse, pamiškėse ir pakelėse. Vidurio Europoje baltalksnis auga kalnų upelių pakrantėse ir šlaituose iki 1500–1800 m aukščio, kur dažnai pakeičia juodalksnį. Labai atsparus šalčiui ir vėjui, pakenčia drėgnas vietas, todėl dažnai naudojamas šlaitų tvirtinimui ar upių pakrančių apželdinimui. Auga labai sparčiai, ypač pirmaisiais metais, tačiau yra trumpaamžis (išgyvena 50–70 metų).

     Natūraliai auga beveik visoje Europoje (išskyrus Britų salas, Pirėnų ir Apeninų pusiasalius), Kaukaze, Šiaurės Amerikoje bei šiaurinėje Azijos dalyje. Jis dažnas visoje Lietuvoje. Tai viena iš nedaugelio natūraliai augančių medžių rūšių.