Varliagyviai (Amphibia) yra stuburinių gyvūnų klasė. Tai yra primityviausi keturkojai sausumos stuburiniai, evoliuciškai išsivystę iš riešapekių žuvų. Pasaulyje žinoma apie 7000 varliagyvių rūšių, kurios skirstomos į 3 būrius.

     Beuodegių varliagyvių kūnas trumpas, platus, be uodegos. Galva tiesiogiai pereina į liemenį (kaklas neišreikštas). Užpakalinės kojos žymiai ilgesnės ir stipresnės už priekines, pritaikytos šokinėjimui ir plaukimui. Uodegotųjų varliagyvių kūnas pailgas, driežo formos, su gerai išvystyta uodega, kurią naudoja plaukimui. Priekinės ir užpakalinės kojos yra panašaus ilgio, pritaikytos šliaužiojimui ir vaikščiojimui. Bekojų varliagyvių kūnas kirmėliškas, pailgas, segmentuotas skersinėmis raukšlėmis. Galūnės ir uodega visiškai išnykusios (redukuotos) dėl prisitaikymo gyventi po žeme. Oda neturi žvynų, plunksnų ar plaukų (išskyrus kai kurias bekojų rūšis, turinčias mikroskopinius žvynelius odoje). Gausiai išskiria gleives, kurios saugo odą nuo išdžiūvimo sausumoje, padeda ištirpinti deguonį (kvėpavimui per odą) ir mažina trintį vandenyje. Daugelis rūšių turi specializuotas liaukas, išskiriančias toksinus apsaugai nuo priešų. Pigmentinės ląstelės (chromatoforai) suteikia odai apsauginę arba įspėjamąją ryškią spalvą. Kai kurios rūšys gali keisti odos atspalvį pagal aplinką. Didelė burna padeda sugauti judantį grobį (dažniausiai vabzdžius). Iššokusios akys išsidėsčiusios galvos viršuje, užtikrina platų matymo lauką. Turi judamus vokus (viršutinį ir apatinį) bei mirksimąją membraną (trečiąjį voką), kurie saugo akį nuo pažeidimų ir išdžiūvimo. Priekinės kojos dažniausiai turi 4 pirštus, užpakalinės – 5 pirštus. Plaukiojamosios plėvės jungia užpakalinių kojų pirštus (ypač vandens varlių), padidindamos stūmimo jėgą plaukiant. Kai kurios medvarlės ant pirštų galų turi lipnius diskus (siurbtukus) laipiojimui medžiais, o česnakės – kietus raginius gumburėlius ant užpakalinių kojų, skirtus greitam užsikasimui į gruntą.

     Pavasarį varliagyviams būtinas vanduo rūšies pratęsimui. Jie renkasi kūdras, tvenkinius, ežerų pakrantes, senvages, pelkes, pavasarines balas, užlietas pievas (čia neršia pievinės varlės, česnakės). Varliagyviai vengia telkinių, kuriuose gausu plėšrių žuvų, nes jos suėda ikrus ir buožgalvius. Po neršto dauguma rūšių migruoja į sausumą ir pasiskirsto pagal ekologinius poreikius. Drėgni lapuočių ir mišrūs miškai yra ideali vieta pilkosioms rupūžėms, pievinėms varlėms ir tritonams. Čia gausu šešėlio ir slepiamuosius guolius užtikrinančios miško paklotės. Žaliosios ir nendrinės rupūžės bei česnakės mėgsta lengvus dirvožemius (kopas, karjerus, daržus), kur dieną gali lengvai užsikasti į smėlį. Pievos, ganyklos ir sodybos, esančios arti vandens, pritraukia smailiasnukes varles ir rupūžes dėl didelės vabzdžių gausos. Europinė medvarlė pasirinktinai gyvena krūmuose ir medžių lapijoje netoli vandens. Kai kurios rūšys (ežerinė ir kūdrinė varlės) sausumos biotopų neturi – jos visą aktyvųjį periodą (pavasarį–rudenį) praleidžia vandens telkiniuose arba ant pačio kranto linijos. Vystymasis vyksta su permaina. Iš kiaušinėlio (ikro) išsirita vandenyje gyvenanti lerva (buožgalvis), turinti žiaunas ir uodegą. Per kelis mėnesius jai išauga kojos, išnyksta žiaunos bei uodega, išsivysto plaučiai ir gyvūnas išeina į sausumą. Suaugę varliagyviai yra plėšrūnai. Jie minta tik judančiu grobiu: vabzdžiais, kirmėlėmis, šliužais. Grobį tveria toli išmetamu lipniu liežuviu. Lervos (buožgalviai) dažniausiai yra augalėdžiai ar detritofagai – gramdo dumblius nuo povandeninių augalų. Varliagyviai gyvena visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.