Miškinė pelė (Apodemus sylvaticus) yra pelinių (Muridae) šeimos graužikas. 

      Kūno ilgis siekia 80–100 mm, svoris – apie 20–25 g. Šio gyvūno uodega yra pakankamai ilga, siekianti 70–90 mm, todėl ji yra beveik lygi kūno ilgiui arba šiek tiek už jį ilgesnė. Uodegos paviršių dengia 120–180 žvynų žiedų. Kailio spalva nugaroje bei galvos srityje yra tamsiai pilka su šiltu smėlio, rausvu arba gelsvai rudu atspalviu. Graužiko šonai pamažu šviesėja ir įgauna gelsvą atspalvį. Pilvo sritis ir kojų apatinės dalys ryškiai skiriasi nuo nugaros, nes yra padengtos baltu arba pilkšvu kailiu. Ant krūtinės miškinė pelė kartais turi mažą, izoliuotą geltoną dėmelę arba siaurą ruoželį. Labiausiai išsiskiriantys šio naktinio gyvūno snukučio bruožai yra didelės, plačios ausys bei didelės, iššokusios juodos akys. 

     Tipiškos miškinės pelės buveinės yra mišrūs ir lapuočių miškai su tankiu pomiškiu bei gausia krūmų danga. Be brandžių miškų, šie graužikai dažnai sutinkami miško pakraščiuose, kirtavietėse, parkuose ir tankiose gyvatvorėse. Agrariniame biotope sutinkamos javų laukuose, ganyklų pakraščiuose, soduose bei krūmais apaugusiuose upių slėniuose. Šaltuoju metų laiku ieškodamos maisto bei prieglobsčio, miškinės pelės neretai užklysta į sodybas, sandėlius, rūsius ar sodo namelius. Tai naktinis gyvūnas, aktyviausias visiškoje tamsoje. Dieną praleidžia slėptuvėse. Miškinės pelės žiemos miegu nemiega. Esant labai dideliems šalčiams ar maisto trūkumui, jos gali trumpam pulti į stingulį – tai padeda sulėtinti medžiagų apykaitą ir išsaugoti energiją. Po žeme, dažniausiai po medžių šaknimis ar kelmais, jos kasa negilius, bet sudėtingus urvelius su keliomis kameromis. Šie urvai naudojami lizdams sukti (kurie išklojami samanomis, lapais bei žole) ir maisto atsargoms kaupti. Jos puikiai šokinėja, bėgioja ir gerai laipioja medžių bei krūmų šakomis. Pagautos už uodegos galo, miškinės pelės gali numesti jos odą, kad ištrūktų nuo plėšrūno. Šie graužikai nėra agresyvūs, o žiemą netgi linkę burtis į bendras grupes ir dalintis vienu požeminiu lizdu, kad lengviau palaikytų kūno šilumą. Miškinė pelė yra visaėdė, o jos racionas stipriai priklauso nuo sezono. Rudens ir žiemos periodu pagrindą sudaro kaloringas augalinis maistas: medžių sėklos (gilių, lazdynų riešutų, bukų sėklos), uogos ir vaisiai. Rudenį jos aktyviai kaupia šių sėklų atsargas požeminiuose sandėliuose. Pavasarį ir vasarą, kai sėklų trūksta, jos pereina prie gyvūninio maisto: maitinasi vabzdžiais, jų lervomis, šimtakojais, sliekais, vikšrais, o kartais ir smulkiomis sraigėmis. Taip pat graužia jaunus augalų ūglius bei pumpurus. Miškinės pelės dauginasi nuo kovo iki spalio mėnesio, ir per šį laikotarpį patelė gali atsivesti 2–4 vadas. Nėštumas trunka apie 23–26 dienas, po kurio lizde, išklotame minkšta žole, pasaulį išvysta nuo 3 iki 8 aklų ir bejėgių jauniklių. Mažyliai vystosi labai greitai: jau po dviejų savaičių jie prasismerkia, o sulaukę vos dviejų mėnesių amžiaus patys tampa lytiškai brandūs ir gali dalyvauti tolimesniame veisimosi cikle. 

     Plačiai paplitusi visoje Europoje (nuo Pirėnų pusiasalio vakaruose iki Ukrainos rytuose bei Skandinavijos pietų) bei šiaurės vakarų Afrikos. Lietuvoje yra retesnė už geltonkaklę pelę (Apodemus flavicollis).