Peliniai (Muridae) yra graužikų (Rodentia) šeima. Tai didžiausia žinduolių šeima pasaulyje, kuriai priklauso daugiau nei 700–1300 rūšių, įskaitant tikrąsias peles, žiurkes ir smiltpeles. 

     Pelinių šeimos žinduoliams būdingas mažas arba vidutinis kūnas, smailus snukutis ir didelės ausys. Uodegos ilgis sudaro ne mažiau kaip 70 % kūno ilgio. Jų uodega yra ilga, plika arba apaugusi trumpais plaukeliais ir padengta raginiais žvyneliais. Dažniausiai vyrauja ruda, pilka, rusvai gelsva (smėlio) arba juosva kailio spalva. Tokie atspalviai padeda gyvūnams susilieti su žeme, medžių žieve, uolomis ar sausa žole. Kiekviename žandikaulyje gyvūnai turi po vieną porą nuolat augančių priekinių dantų – kandžių. Pelinių dantų sistemoje visiškai nėra kaplių, todėl tarp kandžių ir krūminių dantų susidaro tarpas – diastema. Krūminiai dantys turi gumburiuotą arba raukšlėtą kramtomąjį paviršių, pritaikytą augaliniam ir mišriam maistui smulkinti. Priekinės kojos yra keturpirštės, o užpakalinės – penkiapirštės, su gerai išvystytais nagais. Kailis paprastai būna trumpas, minkštas, pilkšvų, rusvų arba gelsvų atspalvių, su šviesesne pilvo puse. Kai kurių rūšių, pvz., dygliuotuojų pelių, nugaros plaukai yra virtę kietais spygliais. Šių graužikų regėjimas yra palyginti silpnas, tačiau uoslė, klausa ir jautrūs lytėjimo plaukeliai (ūsai) yra itin gerai išvystyti. Virškinamajame trakte jie turi didelę akląją žarną, kuri padeda fermentuoti ląstelieną. 

     Peliniai gyvena miškuose (ant žemės ir medžiuose), stepėse, pievose, pelkėse, žemės ūkio naudmenose (laukuose, soduose) bei dykumose ir uolėtose vietovėse (pvz., smiltpelės ir dygliuotosios pelės). Sutinkamos nuo jūros lygio iki aukštikalnių zonų. Kai kurios rūšys, pvz., naminė pelė (Mus musculus) ir pilkoji žiurkė (Rattus norvegicus), tapo sinantropais – jos prisitaikė gyventi šalia žmogaus (gyvenamuosiuose namuose, sandėliuose, fermose, miestų kanalizacijos sistemose ir šiukšlynuose). Savo gyvenamojoje aplinkoje jos įsirengia sudėtingus požeminius urvus su lizdavietėmis ir maisto sandėliais, apsigyvena medžių duobėse, kelmuose arba pačių susisuktuose lizduose ant žolių stiebų (pvz., pelė mažylė). Dauguma rūšių yra naktiniai arba sutemų gyvūnai, dieną praleidžiantys slėptuvėse, kad išvengtų plėšrūnų. Tačiau kai kurios rūšys ar jų populiacijos gali būti aktyvios ir dieną. Tai visavalgiai arba augalėdžiai gyvūnai. Jos ėda sėklas, riešutus, šaknis, gumbus, žaliąsias augalų dalis, taip pat vabzdžius, kirmėles, paukščių kiaušinius ar net mažus stuburinius. Sinantropinės rūšys minta bet kokiu žmogaus paliekamu maistu ir atliekomis. Kadangi aktyvios naktį, jų regėjimas silpnas (dažniausiai neskiria spalvų), tačiau uoslė, klausa ir lytėjimas (vibrisėmis – ūsais) yra išvystyti tobulai. Jos bendrauja garsais (įskaitant ultragarsą) ir cheminiais signalais (šlapimo kvapu). Palankiomis sąlygomis peliniai dauginasi visus metus. Nėštumas trunka vos 20–25 dienas. Vadoje būna nuo 3 iki 12 (kartais daugiau) jauniklių, kurie gimsta akli ir pliki. Jaunikliai auga labai greitai ir lytiškai subręsta sulaukę vos 1–2 mėnesių. Viena patelė per metus gali atsivesti iki 5–8 vadų. Dėl intensyvios medžiagų apykaitos ir milžiniško plėšrūnų (paukščių, žinduolių, roplių) spaudimo, laukinėje gamtoje pelinių gyvenimo trukmė retai viršija 1–1,5 metų, nors nelaisvėje jos gali išgyventi 2–4 metus. 

     Šie graužikai šiandien yra paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Istoriškai peliniai yra kilę iš Eurazijos, Afrikos ir Australijos. Šiuose žemynuose bei aplinkinėse salose (pvz., Filipinuose, Indonezijoje) iki šiol užfiksuota didžiausia rūšių biologinė įvairovė. Kelios itin vislios ir prie žmogaus prisitaikiusios rūšys – naminė pelė, pilkoji žiurkė ir juodoji žiurkė – laivais bei sausumos transportu buvo netyčia išplatintos po visą Šiaurės ir Pietų Ameriką, Naująją Zelandiją bei atokiausias vandenynų salas.