Bugieniniai (Aquifoliaceae) yra bugienių (Aquifoliales) eiės augalų šeima. Joje yra vienintelė šiuo metu gyvuojanti gentis - Ilex. Šioje šeimojee priskaičiuojama nuo 400 iki 600 rūšių krūmų ir medžių. 

     Šią šeimą sudaro sumedėję augalai – visžaliai arba vasarą žaliuojantys medžiai ir tankiašakiai krūmai. Jų paprasti, pražangiai išsidėstę lapai turi trumpus lapkočius ir dažniausiai yra odiški bei blizgantys. Lapų lakštų kraštai pasižymi didele įvairove – jie gali būti lygūs, smulkiai dantyti arba su aštriais dygiais. Smulkūs žiedai telkiasi į pažastinius žiedynus – skydelius, kekes arba ryšulėlius, o kartais išsidėsto pavieniui. Žiedai yra taisyklingi, nedideli ir dažniausiai balkšvos, žalsvos ar gelsvos spalvos. Šie augalai yra dvinamiai, todėl funkcionalūs vyriškieji ir moteriškieji žiedai išauga ant skirtingų individų. Žiedai dažniausiai būna keturnariai, turintys trumpą taurelę ir ties pagrindu nežymiai suaugusius vainiklapius. Kuokelių skaičius žiede sutampa su vainiklapių skaičiumi, o vyriškuose žieduose jie išsidėsto pakaitomis su vainiko skiltimis. Viršutinė mezginė turi sėdimą, stambią purką, nes liemenėlis yra labai trumpas arba jo visai nėra. Brandinami vaisiai yra rutuliški arba kiaušiniški kaulavaisiai, talpinantys po keletą kietų, briaunotų sėklų su mažu gemalu ir gausiu endospermu. 

     Ši šeima turi itin platų kosmopolitinį arealą. Nors didžiausia rūšių įvairovė aptinkama Pietų Amerikos ir Rytų bei Pietryčių Azijos tropikuose bei subtropikuose, bugieniniai sėkmingai išplito ir Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų klimato zonoje (pvz., Europoje ir Šiaurės Amerikoje). Bugieniniai dažniausiai auga drėgnuose lapuočių ir mišriuose miškuose, užliejamuose miško slėniuose bei upių pakrantėse. Kai kurios rūšys yra prisitaikiusios prie rūgščių, drėgnų dirvožemių ir veši pelkėtuose miškuose, pamiškėse ar net kalnuotose, uolėtose vietovėse. Miškuose šie augalai dažniausiai užima pomiškio ar antrojo ardo nišą – auga kaip krūmai arba neaukšti medžiai, puikiai toleruojantys pavėsį. Tanki visžalė laja suteikia prieglobstį miško paukščiams ir smulkiems gyvūnams žiemos metu. Ryškūs kaulavaisiai prinoksta rudenį ir nenukrenta per visą žiemą, tapdami svarbiu maisto šaltiniu paukščiams (strazdams, svirbeliams). Paukščiai, sulesę vaisius, vėliau pašalina sėklas su išmatomis ir taip jas išplatina. Bugieniniai yra tipiški dvinamiai augalai, jų kryžminiam apsidulkinimui užtikrinti reikalingi atskiri vyriškieji ir moteriškieji individai, todėl uogas brandina tik moteriškieji krūmai ar medžiai. Žiedai pasižymi entomofilija – juos apdulkina vabzdžiai (bitės, vapsvos, musės), privilioti smulkiuose žieduose išskiriamo nektaro. Šios šeimos augalai išsiskiria stipria biochemine apsauga. Lapuose, žievėje ir vaisiuose gausu saponinų, taninų (rauginių medžiagų) ir glikozidų, kurie saugo augalus nuo augalėdžių gyvūnų, vabzdžių kenkėjų bei grybelinių patogenų. Kai kurios rūšys (pvz., paragvajinis bugienis) lapuose sukaupia didelį kiekį kofeino ir teobromino. Bugieninių sėklos pasižymi tuo, kad vaisiui prinokus jų gemalas vis dar būna labai mažas ir nepilnai išsivystęs. Dėl šios priežasties sėkloms būdinga ilga ramybės būsena, ir nukritusios ant žemės jos paprastai dygsta tik po 1–3 metų, kai gemalas galutinai subręsta endosperme. Šaknų sistema sudaro endomikorizinius ryšius su dirvožemio grybais. Tai padeda bugieniniams efektyviau pasisavinti vandenį bei mineralines medžiagas (ypač fosforą) iš rūgščių ar nederlingų dirvožemių. 

     Bugieninių šeimos augalai pasižymi kosmopolitiniu paplitimu, o didžiausia jų biologinė įvairovė yra sutelkta tropinėse ir subtropinėse abiejų pusrutulių zonose.