Bugieniai (Aquifoliales) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės gaubtasėklių augalų eilė. Eilę sudaro 5 pagrindinės šeimos ir daugiau nei 536–700 rūšių.

     Šios eilės augalai, apima visžalius arba vasarą žaliuojančius medžius, krūmus ir sumedėjusias lianas. Lapai paprasti, pražangiai išsidėstę lapai dažniausiai yra odiški, su lygiu, dantytu arba dygliuotu kraštu bei trumpais lapkočiais. Smulkūs žiedai telkiasi į kekės, skydelio arba skėčio formos žiedynus, o kai kurių šeimų taksonams būdingi reti epifiliniai žiedynai, išaugantys tiesiai ant lapo lakšto vidurinės gyslos. Žiedai yra taisyklingi, dažniausiai vienalyčiai ir dvinamiai, turintys neišvaizdžią taurelę bei laisvus arba ties pagrindu suaugusius vainiklapius. Žiede esantys kuokeliai išsidėsto vienu ratu pakaitomis su vainiklapiais, o kai kurių tropinių rūšių kuokelių koteliai būna išskirtinai plaukuoti. Viršutinė mezginė dažniausiai turi trumpą liemenėlį arba tiesiog sėdimą, skėtišką purką, sudarytą iš kelių suaugusių vaislapių. Brandinami sultingi vaisiai yra rutuliški arba kiaušiniški kaulavaisiai, rečiau uogos, talpinantys po keletą kietų sėklų. Sėklos pasižymi itin maža, silpnai diferencijuota gemalo struktūra, kurią supa gausus, maistingas endospermas. Šių augalų stiebuose ir lapuose aptinkamos specializuotos ląstelės bei sekreciniai kanalai, kaupiantys antrinius metabolitus, pvz., saponinus. Požeminę dalį sudaro tvirta, sumedėjusi liemeninė arba kuokštinė šaknų sistema, užtikrinanti stabilumą ir efektyvų vandens siurbimą. 

     Bugieniai  yra kosmopolitinė augalų grupė, aptinkama beveik visuose žemynuose (išskyrus Antarktidą). Didžiausia rūšių įvairovė koncentruojasi tropikų ir subtropikų zonose (ypač Pietų Amerikoje ir Azijoje), tačiau kai kurios rūšys toli išplito šiauriniame pusrutulyje. Dažniausiai veši drėgnuose miškuose, užliejamuose miško slėniuose, upių pakrantėse, o kai kurios rūšys yra prisitaikiusios augti rūgščiuose dirvožemiuose, pelkėtuose miškuose ar net uolėtose vietose. Miškų ekosistemose šie augalai dažniausiai užima pomiškio (antrosios ardų eilės) krūmų ar žemų medžių nišą. Jų tanki laja suteikia puikią slėptuvę laukiniams gyvūnams ir paukščiams žiemos audrų metu. Ryškūs kaulavaisiai, kurie subręsta rudenį ir ilgai kabo ant šakų, tampa svarbiu paukščių maisto šaltiniu šaltuoju metų laiku. Paukščiai, lesdami vaisius, išplatina sėklas su savo išmatomis. Dauguma šios eilės rūšių (ypač Aquifoliaceae) yra dvinamiai augalai, o tai reiškia, kad kryžminiam apsidulkinimui užtikrinti reikalingi atskiri vyriškieji ir moteriškieji individai. Smulkius, dažnai nektarą išskiriančius žiedus apdulkina vabzdžiai (bitės, vapsvos, musės ir drugiai). Biologiškai šie augalai išsiskiria stipria chemine apsauga. Jų audiniuose (lapuose ir uogose) gausu saponinų, taninų bei glikozidų, saugančių augalą nuo augalėdžių bei patogeninių grybų. Kai kurios rūšys, pvz.,  paragvajinis bugienis, lapuose kaupia didelį kiekį kofeino. Sėklos turi labai mažą, silpnai išsivysčiusį gemalą. Dėl šios priežasties sėkloms būdinga ilga morfologinė ramybės būsena – nukritusios ant žemės jos gali dygti tik po metų ar dvejų, kol gemalas pilnai subręsta endosperme. Bugienių šaknų sistema sudaro endomikorizinius ryšius su dirvožemio grybais (Glomeromycota), kurie padeda augalui efektyviau pasisavinti vandenį ir mineralines medžiagas (ypač fosforą) nederlingose augavietėse.