Astriečiai (Asterales) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės, astražiedžių (Asteridae) poklasio augalų eilė, kuriai priklauso gerai žinomi augalai, tokie kaip saulėgrąžos, ramunės, kiaulpienės ir katilėliai. Eilę sudaro 11 šeimų ir daugiau nei 26 000 mokslui žinomų augalų rūšių. 

     Tai yra vienametės, dvimetės arba daugiametės žolės, tačiau tropinėse zonose pasitaiko sumedėjusių krūmų, lianų ir nedidelių medžių. Šių augalų šaknų sistema dažniausiai yra liemeninė, neretai suformuojanti gumbavaisiais virtusius šakniastiebius ar šaknis, kuriuose kaupiamas inulinas. Stiebai gali būti statūs, šakoti arba redukuoti, o lapai išsidėsto pražangiai, priešpriešiais arba sudaro tankią pamatinę skrotelę. Svarbiausias evoliucinis eilės bruožas – smulkūs žiedai, susitelkę į tankius, plokščius ar rutuliškus žiedynus, vadinamus graižais, kurie vizualiai imituoja vieną didelį žiedą. Žiedų vainikėlis yra suaugtinis, sudarytas iš suaugusių vainiklapių, kurie suformuoja vamzdelio, liežuvėlio ar varpelio formos darinius. Penki kuokeliai savo dulkinėmis dažniausiai yra suaugę į vamzdelį aplink liemenėlį, o tai užtikrina specifinį stūmoklinį žiedadulkių pateikimo mechanizmą. Mezginė visada yra apatinė, sudaryta iš dviejų suaugusių vaislalpių, tačiau turinti tik vieną lizdą su vienu sėklapradžiu. Tikroji taurelė yra stipriai pakitusi ir redukuota – ji virtusi šereliais, plaukeliais arba odiška briaunele, padedančia platinti vaisius. Subrendęs vaisius yra sausasis nesprogstantis vienasėklis lukštavaisis, kurį dažnai platina vėjas arba gyvūnai. Daugelio rūšių audiniuose yra išsivystę specializuoti sekrecijos kanalai bei pieniškos sultys (lateksas), atliekantys apsauginę funkciją. 

     Pievos ir ganyklos yra daugelio rūšių (pavyzdžiui, kiaulpienių, ramunių, rugiagėlių) biotopas, kuriame jie sudaro žolinių bendrijų pagrindą. Kserofitinės eilės rūšys (pavyzdžiui, kietis ar tam tikri sukulentiniai astriniai) klesti sausringose vietose, kur ištveria ilgalaikes sausras. Alpinių pievų biotopuose (iki pat sniego ribos) aptinkamos specializuotos rūšys, pavyzdžiui, liūtpėdės (Leontopodium), kurios yra prisitaikiusios prie stiprios saulės radiacijos ir šalčio. Nors dauguma astriečių yra sausumos augalai, kai kurios rūšys (pavyzdžiui, pelkinis skiauteris ar ežerinės lobelijos) yra prisitaikiusios augti šlapynėse ar vandens telkinių pakrantėse. Dauguma astriečių rūšių šaknų sistemoje sudaro endomikorizę. Grybiena padeda augalui efektyviau pasisavinti fosforą bei vandenį iš vargingo dirvožemio, padidindama jo konkurencingumą biotopo bendrijoje. Biologiškai šie augalai yra aktyvūs cheminių medžiagų gamintojai. Jie sintetina seskviterpeninius laktonus, eterinius aliejus ir poliacetilenus, kurie atbaido žolėdžius gyvūnus ir vabzdžius) bei stabdo konkuruojančių augalų dygimą aplinkui. Daugelis rūšių pasižymi dideliu sėkliniu produktyvumu, o sėklų platinimui idealiai pritaikyti skristukai leidžia greitai kolonizuoti naujus, pažeistus ar antropogeninius biotopus (pavyzdžiui, pakeles, dykynes). 

     Šie augalai yra paplitę kosmopolitiškai – jie aptinkami visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, o didžiausia rūšių įvairovė telkiasi vidutinių platumų ir sausringuose regionuose. Lietuvoje šios eilės atstovai (ypač astrinių šeimos žolės) yra paplitę visoje teritorijoje ir sudaro reikšmingą natūralių pievų, pamiškių bei kultūrinių agrocenozių floros dalį.