Plaukuotasis lakišius (Bidens pilosa) yra astrinių (Asteraceae) šeimos žolinis augalas. Tai agresyvi invazinė piktžolė.

     Augalo dydis tiesiogiai priklauso nuo aplinkos sąlygų, todėl jo aukštis svyruoja nuo 30 cm iki 1,5 ar net 2 metrų. Turi statų, keturbriaunį, rausvo atspalvio stiebą, kuris viršūnėje gali stipriai šakotis. Lapai ant stiebo išsidėstę priešiškai, yra ilgakočiai ir plunksniškai sudėtiniai, sudaryti iš trijų arba penkių kiaušiniškų, dantytais kraštais lapelių. Tankūs graižo tipo žiedynai, susitelkę į šakotas skydiškas šluoteles. Graižo centre išsidėstę vamzdiškieji žiedai yra taisyklingi, dvilyčiai ir visada geltonos spalvos. Žiedyno pakraščiuose esantys liežuviškieji žiedai yra belyčiai, o jų spalva varijuoja – gali būti balta, gelsva arba rausva. Kai kurių taksonominių varietetų graižuose liežuviškieji žiedai yra visiškai redukuoti arba jų nebūna. Po apvaisinimo subręsta morfologiškai specifiniai vaisiai – linijiniai arba briaunoti lukštavaisiai, pasiekiantys iki 1–1,8 centimetro ilgį. Šių lukštavaisių viršūnėje susiformuoja skraistalės liekana – 2–4 kieti akuotai su atgal nukreiptais dygliukais, užtikrinantys plitima epizoochoriniu būdu, nes jos kibiais akuotais lengvai prikimba prie gyvūnų kailio.

     Augalas dažniausiai įsikuria pakelėse, dykvietėse, sąvartynuose, statybvietėse ir geležinkelių pylimuose. Tai agresyvi piktžolė, plintanti kultūriniuose laukuose, vaismedžių soduose bei plantacijose (kukurūzų, kavamedžių, medvilnės pasėliuose). Gali plisti upių bei ežerų pakrantėse, miškų pakraščiuose ir proskynose, kur randa pakankamai šviesos. Augalas toleruoja platų dirvožemio rūgštingumo spektrą (pH nuo 4 iki 9) ir vidutinę druskos koncentraciją (iki 100 mM NaCl), tačiau jam būtina gerai apšviesta aplinka. Tai vienmetis žolinis augalas. Augalas dauginasi išskirtinai sėklomis (lukštavaisiais). Vienas individas per sezoną vidutiniškai subrandina nuo 3 000 iki 6 000 sėklų, kurios išlaiko gyvybingumą dirvožemyje iki 5–6 metų. Augalas sužydi praėjus maždaug 4 mėnesiams po sudygimo, o vaisius subrandina po 5 mėnesių. Sėklų dygimas yra teigiamai stimuliuojamas šviesos ir kintančios temperatūros. Sėklų sklaidą užtikrina epizoochorija (prisitvirtinimas prie gyvūnų kailio) ir antropochorija (pernešimas su žmonių drabužiais, transporto priemonėmis ar užteršta žemės ūkio produkcija). Biologinė augalo konkurencija remiasi fitotoksinių junginių (poliacetilenų ir fenolių) išskirimą į dirvožemį. Šios medžiagos slopina kaimyninių augalų sėklų dygimą bei jaunų daigų augimą, taip suformuodamos grynus lakišiaus sąžalynus. 

     Natūralusis arealas yra Šiaurės Amerikos pietinė dalis (pvz., Kalifornija, Teksasas), Centrinė Amerika, Karibų jūros baseino salos bei Pietų Amerika. Dėl išskirtinio ekologinio plastiškumo ir efektyvaus sėklų plitimo būdo šis augalas introdukuotas bei natūralizavosi daugiau nei 90-yje pasaulio šali. Masiškai paplitęs Kinijoje, Indijoje, Japonijoje bei Pietryčių Azijos šalyse. Rūšis įsitvirtino beveik visame Afrikos žemyne, ypač Rytų ir Pietų Afrikos regionuose, kur daro didžiulę žalą žemės ūkiui. Plačiai išplito Australijos žemyne (manoma, kad sėklos buvo užneštos dar prieš 1770 metus ispanų laivais) bei Ramiojo vandenyno salose. Europoje natūralizavosi Viduržemio jūros regione ir pietinėje Europos dalyje (pvz., Prancūzijoje). Šiauresnėse platumose, kur vyrauja šaltos žiemos, plaukuotojo lakišiaus paplitimą riboja stiprūs šalčiai, nors jo šaknų sistema sugeba ištverti trumpalaikius temperatūros nukritimus iki -15 °C.