Bignonijiniai (Bignoniaceae) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės, notreliečių (Lamiales) eilės tropinė ir subtropinė augalų šeima. Ši šeima visame pasaulyje garsėja itin puošniais, dideliais, varpelio ar trimito formos žiedais, todėl daugelis jos atstovų yra auginami kaip dekoratyviniai augalai. Šeimai priklauso apie 80 genčių ir 800 rūšių.

     Bignonijinių šeimos augalai dažniausiai yra sumedėjusios lianos ir medžiai, kur kas rečiau – krūmai ar žoliniai augalai. Lianų stiebams būdinga specifinė anatominė sandara su kintamu antrinės medienos išsidėstymu, padidinančiu stiebo lankstumą. Priešiniai arba menturiniai lapai dažniausiai būna sudėtiniai – plunksniški arba plaštakiški, o vienanariai lapai pasitaiko retai. Vijoklinių formų viršūniniai lapeliai dažnai evoliucionuoja į kibius, šakotus lapinius ūsus, padedančius augalui tvirtintis prie atramos. Dideli, puošnūs ir spalvingi žiedai yra susitelkę į viršūninius arba pažastinius šluotelės tipo žiedynus. Žiedai yra dvilyčiai ir netaisyklingi, pasižymintys ryškia zigomorfine simetrija. Suaugusialapis apyžiedis sudarytas iš vamzdiškos ar varpeliškos taurelės ir stambaus, dvilūpio, trimito formos vainikėlio. Kuokelyną sudaro keturi dvilypiai kuokeliai ir vienas sterilus kuokelis, virtęs staminodžiu, o kai kurių genčių kuokelių skaičius redukuotas iki dviejų. Piestelynas turi vieną ilgą liemenėlį su dvišaka purka ir viršutinę dvilizdę mezginę, kurioje formuojasi daug sėklapradžių. Vaisius dažniausiai yra pailga, sumedėjusi ar odiška dvivėrė dėžutė, atsidaranti išilginiais plyšiais per pertvarą arba sąvaras. Sėklos yra plokščios, neturi endospermo ir yra apsuptos skaidriais, plėveliniais sparneliais, pritaikytais sklandymui. 

     Didžioji dalis šios šeimos augalų yra paplitę drėgnuosiuose atogrąžų miškuose, kur medėjančios lianos sudaro tankius viršutinių ardų vijoklynus. Atvirose ir sausose pietų pusrutulio buveinėse, pavyzdžiui, savanose bei sausuose krūmynuose, veši specializuoti medžiai, gebantys iškęsti ilgalaikes sausras. Upių pakrantėse ir periodiškai užtvindomose aliuvinėse lygumose įsikuria drėgnamėgės rūšys, kurios pakenčia ilgalaikį dirvožemio užmirkimą. Kalnuotose vietovėse ir uolėtuose šlaituose aptinkami krūminiai šeimos atstovai, prisitaikę prie didelių paros temperatūros svyravimų. Nuosaikiojo klimato zonose šie augalai natūraliai auga derlinguose upių slėnių miškuose ir šviesiose pamiškėse. Miestų ir gyvenviečių urbanizuotose aplinkose daugelis rūšių yra auginamos parkuose, skveruose bei sodybose kaip dekoratyviniai želdiniai. Dauginimuisi būdingas glaudus ryšys su gyvūnais, nes stambūs, nektaru turtingi žiedai yra pritaikyti apdulkinimui gyvūnų pagalba. Pagrindiniai žiedų apdulkintojai yra stambios kamanės ir bitės, tačiau atogrąžų kraštuose šią funkciją dažnai atlieka paukščiai bei naktiniai šikšnosparniai. Po sėkmingo apvaisinimo mezginėje pradeda vystytis gausios sėklos, kurios subręsta sausose, sumedėjusiose dėžutėse. Vaisiui išilgai plyštant, lengvos sėklos išbyra ir yra toli išnešiojamos vėjo, o tai užtikrina efektyvų rūšies plitimą į naujas teritorijas. Nepalankiu metų laiku sausųjų regionų medžiai visiškai numeta lapus, o prieš prasidedant liūčių sezonui, gausiai sužydi dar prieš išsiskleidžiant naujiems pumpurams. Daugelis vijoklinių formų pasižymi greitu vegetatyviniu augimu, kai stiebai, reaguodami į prisilietimą, aktyviai pinasi aplink kaimyninius sumedėjusius augalus. Audiniuose besikaupiantys kartūs antriniai junginiai saugo augalų lapus ir žievę nuo žalą darančių žolėdžių gyvūnų bei parazitinių grybų. 

     Didžiausia šios šeimos rūšių įvairovė ir gausa yra sutelkta atogrąžų kraštuose, ypač Centrinės ir Pietų Amerikos miškuose bei savanose. Kai kurios atsparesnės sumedėjusios rūšys natūraliai veši šiauresnėse Žemės rutulio teritorijose, apimančiose Šiaurės Amerikos žemyną ir Rytų Azijos regionus. Lietuvoje natūraliai augančių šios šeimos atstovų nėra, tačiau šalies parkuose bei botanikos soduose sėkmingai aklimatizuoti ir auginami iš svetur įvežti dekoratyviniai medžiai – katalpos.