Baravykiečiai (Boletales) yra papėdgrybūnų (Basidiomycota) skyriaus, agarikomicetų (Agaricomycetes) klasės grybų eilė. Šiai eilei priklauso vieni populiariausių, vertingiausių ir geriausiai pažįstamų Lietuvos miškų grybų. Šiuolaikiniais moksliniais duomenimis, baravykiečių eilę pasaulyje sudaro 18 šeimų, apie 2 200 rūšių. 

     Vaisiakūniai dažniausiai yra mėsingi, stambūs, sudaryti iš aiškiai išreikštos kepurėlės ir centrinio koto. Pagrindinis šių grybų bruožas – kepurėlės apačioje esantis kempiniškas, iš tankių vamzdelių sudarytas sluoksnis (himenoforas), kuriame bręsta sporos. Visgi, kai kurios primityvesnės šios eilės šeimos, pvz., meškutiniai, vietoj vamzdelių turi lakštelius, o geltonpėdinės – raukšles. Kepurėlės paviršius gali būti sausas, aksominis, o drėgnu oru – gleivėtas ir lipnus, kaip kazlėkų. Kotai dažnai būna masyvūs, cilindriški arba statinaitės formos, neretai papuošti išilginiais plaušeliais, žvyneliais ar tinklelio raštu. Kai kurios rūšys, pvz., tikrieji kazlėkai, ant koto turi plėvelinį žiedą – bendrojo šydo liekaną. Baravykiečių trama dažniausiai yra balta arba gelsva, tačiau daugelio rūšių ji keičia spalvą. Pažeistas minkštimas, gavęs deguonies, dėl cheminių reakcijų gali akimirksniu pamėlynuoti, pažaliuoti arba parausti. Šių grybų sporų milteliai varijuoja nuo šviesiai gelsvų iki tamsiai rudų ar net juodų atspalvių. 

     Baravykiečiai yra paplitę visame pasaulyje, tačiau didžiausia jų įvairovė sutinkama vidutinių platumų miškų zonose. Jų biotopai tiesiogiai priklauso nuo medžių, su kuriais jie sudaro ryšį. Spygliuočių miškai (šilai, pušynai, eglynai) yra pagrindinis daugelio rūšių biotopas. Švariuose, samanotuose pušynuose auga kazlėkai, aitrieji pušynbaravykiai bei rudakepuriai aksombaravykiai. Eglė geriausias tikrinio baravyko partneris. Ąžuolynai, beržynai ir skroblynai pasižymi specifine baravykiečių įvairove. Pvz., raudonviršiai auga po beržais ar drebulėmis, o tokios retos rūšys kaip blyškusis baravykas aptinkami tik kalkinguose ąžuolynų dirvožemiuose. Nors daugelis rūšių mėgsta rūgštų spygliuočių miško dirvožemį, kai kurioms retoms pietinėms baravykų rūšims reikalingas humusingas, kalkingas, šiltesnis dirvožemis, todėl jie dažniau auga pamiškėse, parkuose ar šviesiuose šlaituose. Didžioji dauguma baravykiečių yra ektomikoriziniai grybai (simbiotrofai). Jų požeminė grybiena (hifai) apgaubia medžių šaknis, sudarydama mikorizę. Grybas padeda medžiui apsirūpinti vandeniu bei mineralinėmis medžiagomis (ypač fosforu ir azotu), o iš medžio gauna angliavandenių (gliukozės), kurių pats pasigaminti negali. Ne visi baravykiečiai gyvena simbiozėje. Pavyzdžiui, žalingasis trobagrybis (Serpula lacrymans) minta negyva mediena ir sukelia pavojingą medinių pastatų puvinį. Tuo tarpu parazitinis aksombaravykis (Pseudoboletus parasiticus) parazituoja kitus grybus – plaušabudes. Vaisiakūniai (mums įprasti grybai) išdygsta tik tam, kad subrandintų ir išbarstytų sporas. Sporos formuojasi himenoforo vamzdeliuose arba ant lakštelių ir yra išnešiojamos vėjo. Baravykiečiai yra svarbi mitybos grandinės dalis. Jų vaisiakūniai tarnauja kaip maistas ir buveinė šimtams vabzdžių rūšių (ypač grybinių uodukų ir vabalų lervoms – „kirmėlėms“) bei miško žinduoliams.