Baravykiniai (Boletaceae) yra pati didžiausia, žinomiausia ir ekonomiškai svarbiausia grybų šeima, priklausanti baravykiečių (Boletales) eilei. Būtent šios šeimos atstovus viso pasaulio grybautojai laiko pačiais vertingiausiais miško laimikiais. 

     Baravykinių šeimos grybai formuoja stambius ir išskirtinai mėsingus vaisiakūnius, sudarytus iš kepurėlės bei centrinio koto. Vaisiakūnio viršutinę dalį sudaro gaubta arba paplokščia kepurėlė, kurios sausas paviršinis sluoksnis (kutikulė) gali būti lygus, plaušuotas arba aksomiškas. Kepurėlės apatinėje dalyje išsidėstęs himenoforas yra tipiškai vamzdelinis, sudarytas iš tankiai susigulėjusių vertikalių vamzdelių. Šis vamzdelinis sluoksnis lengvai atsiskiria nuo virš jo esančios sterilios kepurėlės tramos (minkštimo). Vamzdeliai baigiasi smulkiomis, apvaliomis arba kampuotomis poromis, kurių paviršiuje atsiveria sporas generuojantis himenis. Himenyje ant specialių išaugų – bazidžių – formuojasi lygios, pailgos, verpstės pavidalo papėdsporės. Masyvus ir kietas kotas dažniausiai būna cilindrinis arba cilindriškai pūstas, atliekantis mechaninę vaisiakūnio pakėlimo funkciją. Šio koto paviršiuje neretai išryškėja specifinė anatominė struktūra – iškilus šviesus tinklelis arba tamsūs, plaušuoti žvyneliai. Pažeista vaisiakūnių trama, reaguodama su atmosferos deguonimi, dėl cheminių junginių oksidacijos gali staigiai keisti spalvą – intensyviai mėlynuoti, žaliuoti arba rausti. Subrendusios papėdsporės suformuoja vientisus sporų miltelius, kurių spalvinė gama varijuoja nuo šviesiai gelsvos iki alyviškai rudos spalvos. 

     Baravykinių šeimos grybų pasiskirstymas biotopuose tiesiogiai priklauso nuo augalų bendrijų sudėties bei dirvožemio savybių. Sausuose pušynuose ir drėgnuose eglynuose baravykiniai randa idealias sąlygas. Pušys ir eglės yra pagrindiniai tikrinio baravyko (Boletus edulis) ar rudakepurio aksombaravykio partneriai. Ąžuolynai, beržynai ir skroblynai pasižymi išskirtine bioįvairove. Pvz., raudonviršių (Leccinum) genties rūšys yra griežtai specializuotos: lepšės susijusios tik su beržais, o juodgalviai raudonviršiai – su drebulėmis ar ąžuolais. Didžioji dalis rūšių toleruoja rūgščius miško dirvožemius su storų spyglių ar lapų paklotės sluoksniu. Tačiau kai kurios retos, termofilinės rūšys (pvz., blyškusis baravykas ar šėtoninis baravykas) reikalauja specifinių karbonatinių, kalkingų dirvožemių ir šviesių, gerai įšildomų pamiškių ar ąžuolų parkų. Didžioji dauguma šios šeimos atstovų yra ektomikoriziniai simbiotrofai. Jų požeminė grybiena (hifai) apgaubia sumedėjusių augalų šakneles, suformuodama specialią anatominę struktūrą – grybšaknį (mikorizę). Hifai perima augalo šakniaplaukių funkciją, šimtus kartų padidindami siurbiamąjį paviršių, ir efektyviai aprūpina medį vandeniu bei mineralinėmis medžiagomis (azotu, fosforu). Mainais iš medžio grybas gauna fotosintezės metu pagamintus angliavandenius. Šeimoje egzistuoja retos evoliucinės išimtys. Genties Buchwaldoboletus rūšys yra lignofiliniai saprotrofai, ardantys negyvą medieną, o parazitinis aksombaravykis (Pseudoboletus parasiticus) yra obligatinis parazitas, augantis tiesiai ant plaušabudžių genties vaisiakūnių. Vegetatyvinis organizmo kūnas (grybiena) dirvožemyje gali gyvuoti dešimtmečius. Atėjus palankioms klimatinėms sąlygoms, suformuojami vaisiakūniai, kurių vienintelė biologinė paskirtis – papėdsporių subrandinimas ir išplatinimas vėjo pagalba. Šių grybų trama yra pirminis mitybinis substratas bei buveinė gausioms specializuotų vabzdžių (daugiausia Mycetophilidae ir Sciaridae šeimų uodų lervų) bei vabalų populiacijoms. 

     Šių grybų geografinis paplitimas apima beveik visus pasaulio žemynus, išskyrus Antarktidą. Didžiausia baravykinių įvairovė yra sutinkama šiaurinio pusrutulio vidutinių platumų zonose – Europoje, Šiaurės Amerikoje bei Rytų Azijoje. Visgi, tam tikros unikalios šios šeimos rūšys ir gentys yra endeminės bei auga tik specifiniuose Pietų Amerikos, Australijos ar Afrikos tropiniuose bei subtropiniuose miškuose.