Bastutiečiai (Brassicales) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės gaubtasėklių augalų eilė. Šią eilę sudaro 18–19 šeimų ir daugiau nei 4 700–5 000 augalų rūšių. Šeimų ir rūšių pasiskirstymas eilėje yra labai netolygus – viena didžiulė šeima dominuoja visoje eilėje, o likusios yra palyginti nedidelės arba kartais turi tik vieną vienintelę rūšį. 

     Šios eilės augalai dažniausiai yra žolės, puskrūmiai arba krūmai, rečiau – medžiai ar lianos. Jų stiebai gali būti statūs, kylantys arba driekiasi žemės paviršiumi, o apatinėje dalyje neretai sumedėję. Augalų lapai ant stiebo dažniausiai išsidėsto pražangiai, sudarydami vientisus arba įvairiai skaldytus lapalakščius. Pamatiniuose stiebų dalyse lapai neretai suformuoja skroteles, o prielapiai būna smulkūs arba išvis nesusidaro. Pagrindinis šių augalų bruožas – viršūniniai žiedynai, kurie dažniausiai būna kekės arba skėtinės kekės pavidalo. Taisyklingieji, dvilyčiai žiedai pasižymi keturiais vainiklapiais, kurie išsidėsto kryžmai. Dėl šios priežasties visa šeima seniau oficialiai vadinosi kryžmažiedžiais (Cruciferae). Taurelę sudaro keturi laisvi taurėlapiai, išsidėstę dviem ratais po du. Kuokelyną daugeliu atvejų sudaro šeši kuokeliai, iš kurių keturi vidiniai yra ilgesni už du išorinius. Piestelyną sudaro viršutinė mezginė, išauganti iš dviejų suaugusių vaislapių. Šios eilės augalų vaisiai yra labai charakteringi – tai ankštaros, ankštarėlės arba įvairios dėžutės ir uogos, kuriose subręsta sėklos su lenkta uodegėle. 

     Didžiausia eilės grupė – bastutiniai – yra kosmopolitiniai augalai, o didžiausia jų įvairovė telkiasi Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų klimato zonose. Daugelis bastutinių veikia kaip pionieriniai augalai, greitai užimantys sutrikdytas aplinkas, pakeles ir dirvonus. Kaparinių (Capparaceae) šeimos augavietės yra tropikų ir subtropikų sausringos zonos, kur šie krūmai auga kaip kserofitai, pasižymintys odiškais lapalakščiais. Nasturtiniai (Tropaeolaceae) natūraliai auga Pietų ir Centrinės Amerikos kalnų šlaituose, o jų biologinis bruožas yra sultingi stiebai ir netaisyklingi žiedai su pentinu. Melionmedinių (Caricaceae) šeimai priklauso tropinės Amerikos ir Afrikos lygumų medžiai, kurie išsiskiria greitu augimu ir pieniškomis sultimis audiniuose. Moringinių (Moringaceae) šeimos medžiai auga sausose Indijos bei Afrikos pusdykumėse ir yra prisitaikę kaupti vandenį sukulentiškuose kamienuose. Razedinių (Resedaceae) šeimos žoliniai augalai natūraliai aptinkami Viduržemio jūros regiono sausose pievose, uolynuose ir pakelėse. Bataceae šeimos puskrūmiai yra tipiški halofitai, augantys druskingose Amerikos tropikų pajūrio pelkėse bei mangrovėse. Salvadorinių (Salvadoraceae) šeimos sumedėję augalai yra prisitaikę prie ekstremalių Afrikos ir Azijos dykumų sąlygų, kur išgyvena esant minimaliam kritulių kiekiui. Svarbiausias visos eilės biologinis bruožas yra tai, kad augalų audiniuose vakuolės kaupia glikozinolatus, o specializuotose ląstelėse – fermentą mirozinasę. Mechaniškai pažeidus ląsteles (pvz., žolėdžiui graužiant lapą), fermentas suskaldo šiuos junginius į toksiškus, aštraus kvapo ir skonio izotiocianatus, kurie veikia kaip efektyvi cheminė gynyba. Eilei būdingas didelis plastiškumas – jame rasime vienamečių augalų, dvimečių žolių bei daugiamečių žolių, puskrūmių, krūmų ar net medžių. Dauguma rūšių turi atvirus, nektaringus žiedus, pritaikytus vabzdžių apdulkimui (laukinės bitės, kamanės, žiedmusės, drugiai). Daliai vienamečių piktžolių būdinga savidulka, padedanti išgyventi nepalankiomis sąlygomis. Vyrauja autochorija – sausiems vaisiams (ankštaroms arba ankštarėlėms) džiūstant ir staiga atsidarant sąvaržomis, sėklos išsviedžiamos į aplinką. Kai kurių rūšių sėklų luobelė sudrėkusi gleivėjasi, todėl sėklos lengvai prilimpa prie gyvūnų ir plinta dideliais atstumais.