Kupranugariniai (Camelidae) yra porakanopių (Artiodactyla) žinduolių šeima, kurią sudaro 3 gentys ir 7 gyvos rūšys. 

     Tai yra stambūs arba vidutinio dydžio gyvūnai, turintys ilgą, grakštų kaklą ir liesas, ištęstas galūnes. Šių gyvūnų galva yra palyginti maža, o viršutinė lūpa – giliai skelta į dvi savarankiškai judančias dalis. Skirtingai nuo kitų porakanopių, jie neturi tikrųjų ragų. Kiekviena pėda baigiasi tik dviem pirštais, kurių galuose yra ne kanopos, o trumpi nagai. Pagrindinis pėdos svoris tenka plačioms, minkštoms ir elastingoms pagalvėlėms, kurios apsaugo nuo klimpimo į smėlį ar slydimo kalnuose. Dalis šios šeimos rūšių (kupranugariai) ant nugaros turi vieną arba dvi kupras, kuriuose kaupiamos riebalinės atsargos. Jų dantų sistema yra išskirtinė: viršutiniame žandikaulyje išlieka redukuoti priekiniai dantys, o trečiasis priekinis dantis bei prieškrūminiai dantys yra virtę ilčių formos ginklais. Šių gyvūnų užpakalinės kojos prie kūno jungiasi tik viršutinėje šlaunies dalyje, o tarp šlaunies ir pilvo sienos nėra jungiamojo odos sluoksnio. Dėl tokios kojų sandaros kupranugariniai vaikšto savita eisena, kai vienu metu į priekį kelia abi tos pačios pusės kojas, todėl jų kūnas žengiant siūbuoja į šonus. Jų kraujo mikromorfologija taip pat yra unikali tarp žinduolių – raudonieji kraujo kūneliai (eritrocitai) yra ovalios, o ne apvalios formos. 

     Kupranugariniai gyvena dviejuose visiškai skirtinguose pasaulio kraštuose ir yra prisitaikę prie ekstremalių sąlygų. Vienkupriai ir dvikupriai kupranugariai gyvena itin karštose bei sausose Afrikos ir Azijos vietose, o laukiniai kupranugariai aptinkami atšiaurioje, akmeningoje Gobio dykumoje, kur žiemą būna didelis šaltis. Lamos, alpakos, guanakai ir vikunijos gyvena Pietų Amerikos Andų kalnuose (ganyklose, vadinamose pampa), kur oras yra labai retas, o naktimis spaudžia šaltis. Visi šios šeimos gyvūnai yra žolėdžiai, minta kietais dykumų krūmais, spygliais ar sausa kalnų žole, o vandenį taupo ir gali ilgai ištverti negėrę. Tai yra bendruomeniniai gyvūnai, kurie gamtoje gyvena bandomis, vadovaujamomis vieno suaugusio patino. Pajutę pavojų ar supykę, jie naudoja specifinį gynybinį būdą – spjaudosi skrandžio turiniu, taip pat gali spirti kojomis arba kandžiotis. Patelės po ilgo nėštumo (kuris trunka nuo 11 iki 13 mėnesių, priklausomai nuo rūšies) atveda tik vieną jauniklį, kuris jau po kelių valandų gali sekti paskui bandą.