Porakanopiai arba poranagiai (Artiodactyla) yra žinduolių (Mammalia) būrys. Tai viena iš gausiausių ir ūkiškai svarbiausių stambiųjų žemės žinduolių grupių. 

     Porakanopių galūnės turi porinį funkcinių pirštų skaičių, o pagrindinė kūno svorio ašis eina tarp trečiojo ir ketvirtojo piršto. Antrasis ir penktasis pirštai dažniausiai yra rudimentiniai arba visiškai sunykę. Galinius pirštų kaulus, vadinamus pirštakauliais, saugo ir dengia tvirtos raginės kanopos. Daugumai šio būrio žinduolių būdingi odoje išsivystę ragai, kurie gali būti nuolatiniai tuščiaviduriai (dykaragių) arba kasmet metami ir atsinaujinantys (elninių). Atrajotojų pobūrio atstovų skrandis yra sudėtingas, sudarytas iš keturių skyrių: didžiojo prieskrandžio, tinklainio, knygenų ir šliužo. Neatrajotojų, pavyzdžiui, kiaulinių, skrandis išlieka paprastas, vienos kameros, o jų snukis užsibaigia judria diskine knysle. Daugumos porakanopių dantų sistema yra redukuota – viršutiniame žandikaulyje dažnai visiškai nėra kandžių, o jų vietą užima kieta keratininė plokštelė. Tarp priekinių dantų ir krūminių dantų yra platus be dantų tarpas, vadinamas diastema. Šių gyvūnų odos sluoksnyje gausu specifinių kvapiųjų liaukų (priešakinių, tarpnaginių, kirkšninių), skirtų teritorijai žymėti ir komunikacijai. Apatinio žandikaulio sąnarys yra paslankus į šonus, o tai leidžia efektyviai malti grubų augalinį maistą gerai išvystytais kramtomaisiais krūminiais dantimis. 

     Porakanopiai yra paplitę visuose žemynuose (išskyrus Antarktidą, o Australijoje – tik aklimatizuoti) ir užima labai įvairias ekologines nišas. Europos ir Šiaurės Amerikos mišrieji bei plačialapiai miškai yra pagrindinis tauriųjų elnių, briedžių ir šernų biotopas. Čia jiems netrūksta slėptuvių ir sumedėjusio maisto. Savanos, stepės ir prerijos yra idealus biotopas stambioms bandoms (antilopėms, džeiranams, bizonams, žirafoms), kur tolimam bėgimui pritaikytos kojos leidžia išvengti plėšrūnų. Dykaragiai (kalnų ožiai, goralai) yra prisitaikę prie uolingų kalnų biotopų, kupranugariai – prie aridinių dykumų, o šiauriniai elniai – prie tundros. Didieji hipopotamai gyvena afrikinėse upėse ir ežeruose, kur vanduo saugo jų jautrią odą nuo saulės, o naktimis jie išeina ganytis į pakrančių pievas. Beveik visi porakanopiai yra augalėdžiai, išskyrus visaėdžius kiaulinius (šernus). Dėl sudėtingos virškinimo sistemos jie sugeba suvirškinti celiuliozę ir pasisavinti maisto medžiagas iš labai skurdžios, sumedėjusios augalijos. Jie veikia kaip „ekosistemų inžinieriai“ – reguliuoja augalijos tankumą, formuoja kraštovaizdį ir yra pagrindinis stambiųjų plėšrūnų maisto šaltinis. Dauguma rūšių yra bandiniai gyvūnai (ganyklų atrajotojai), susiburiantys į hierarchines grupes apsaugai nuo priešų. Miškų gyventojai (pavyzdžiui, stirnos, tam tikri elniai ar maži atogrąžų dukeriai) dažniau laikosi pavieniui arba mažomis šeimyninėmis grupėmis, kad išliktų nepastebimi tankmėje. Tundros ir savanų rūšys nukeliauja šimtus kilometrų ieškodamos šviežių ganyklų. Daugumai rūšių būdinga poligamija ir ryškus lytinis dimorfizmas (patinai yra stambesni, turi didesnius ragus ar iltis). Rudenį vyksta ruja (poravimosi metas), kurios metu patinai demonstruoja jėgą, kelia akustinius garsus (elninių riaumojimas) ir kovoja dėl patelių haremų. Nėštumas trunka ilgai (nuo 5 iki 11 mėnesių), o patelės dažniausiai atsiveda tik 1–2 gerai išsivysčiusius jauniklius, kurie jau po kelių valandų sugeba sekti paskui motiną.