Minkštavabaliniai (Cantharidae) yra vabalų (Coleoptera) būrio vabzdžių šeima. Šiuo metu pasaulyje yra aprašyta gerokai daugiau nei 5 000 šios šeimos rūšių. 

     Šios šeimos vabalams būdingas ištįsęs, iš nugaros ir pilvo suplotas kūnas, kurio ilgis, priklausomai nuo rūšies, svyruoja nuo 2 iki 15 mm. Svarbiausias šios grupės morfologinis bruožas yra silpnai sklerotizuotas kūnas, todėl jų antsparniai ir pilvelio sternitai išlieka minkšti bei lankstūs. Vabalų galva yra didelė, iš viršaus pilnai matoma, su stambiomis, iššokusiomis sudėtinėmis akimis. Antenos yra ilgos, siūliškos arba pjūkliškos, sudarytos iš 11 narelių ir pritvirtintos kaktinėje galvos dalyje tarp akių. Burnos aparatas yra graužiamasis, su stipriomis, aštriomis, pjautuvo formos viršutinėmis mandibulėmis, kurios pritaikytos grobio sugriebimui bei draskymui. Žiūrint iš viršaus, aiškiai matoma plokščia, skersinė arba kvadratinė priešnugarėlė, kurios šoniniai kraštai dažnai būna su ryškiu apvadėliu arba plokščiai išplėsti. Antsparniai yra lygiagrečiašoniai, dažniausiai pilnai dengiantys pilvelį, o jų paviršius paprastai būna smulkiai raukšlėtas ir padengtas tankiais, švelniais plaukeliais. Pilvelis sudarytas iš 7–8 matomų sternitų, o paskutinieji segmentai patelių ir patinų skiriasi pagal kintančią genitalinių plokštelių formą. Šeimos atstovų kojos yra ilgos, bėgamosios, su grakščiomis šlaunimis bei blauzdomis, kurios baigiasi penkianarėmis letenėlėmis. Pačios letenėlės pasižymi skeltu arba dviskiaučiu ketvirtuoju nareliu, o nageliai prie pagrindo dažnai turi papildomus dantukus, padedančius vabalams lengvai judėti augalų paviršiumi. 

     Šie vabalai yra tipiški mezofilinių ir drėgnų sausumos buveinių gyventojai, aptinkami miškų pakraščiuose, laukymėse, drėgnose pievose, upių slėniuose, taip pat soduose bei parkuose. Dauguma šios šeimos suaugėlių yra aktyvūs dieną ir dažniausiai pastebimi tupintys ant žolinių augalų, krūmų lapų bei gausiai lankantys skėtinių (Apiaceae) ar kitų augalų žiedynus. Tiek suaugę vabalai, tiek jų lervos pasižymi plėšriu gyvenimo būdu ir atlieka svarbų vaidmenį reguliuodami kitų bestuburių gausumą. Suaugėliai efektyviai medžioja smulkius, minkštakūnius vabzdžius, pvz., amarus, muses, gumbauodžius bei kitų vabalų lervas, tačiau daugelis rūšių papildomai minta ir augaliniu maistu – laižo nektarą, ėda žiedadulkes ar jaunus augalų audinius. Patelės kiaušinėlius krūvelėmis deda į drėgną dirvą, po samanomis arba miško paklote. Išsiritusios lervos gyvena dirvos paviršiuje, po nukritusiais lapais, akmenimis ar pūvančia mediena, kur aktyviai ieško grobio – šliužų, sraigių, kirmėlių ir kitų vabzdžių lervų. Minkštvabalių lervoms savo tuščiavidurėmis mandibulėmis suleidžia į auką virškinimo sultis, kurios ištirpina grobio audinius, o tuomet skystą masę iščiulpia. Šios šeimos lervos puikiai toleruoja žemą temperatūrą, žiemoja paskutiniuose ūgiuose miško paklotėje ar dirvožemyje, o ankstyvą pavasarį (kartais net per atlydžius ant sniego) išlenda į paviršių ir netrukus virsta lėliukėmis. 

     Šeimos atstovai yra aptinkami visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Didžiausia šios šeimos rūšinė įvairovė yra sutelkta Holarktikoje (Šiaurės Amerikoje ir Eurazijoje), taip pat gausiai atstovaujama neotropiniame bei orientaliniame regionuose. Europoje minkštvabaliai yra viena iš gausiausių ir labiausiai paplitusių vabalų grupių, aptinkama nuo Viduržemio jūros regiono pietuose iki pat Tolimosios Šiaurės tundros zonų Skandinavijoje. Europos faunoje dominuoja Cantharis, Rhagonycha ir Malthinus genčių atstovai. Lietuvoje minkštvabaliai yra labai dažna vabalų šeima.