Pentinuotasis vėžlys (Centrochelys sulcata) yra sausumos vėžlių (Testudinidae) šeimos roplys. Tai trečiasis pagal dydį sausumos vėžlys pasaulyje ir didžiausias žemyninis vėžlys. 

     Suaugę patinai gali sverti daugiau nei 100 kilogramų. Šarvo ilgis gali siekti 80 ir daugiau centimetrų. Šarvas yra smėlio, geltonos arba šviesiai rudos spalvos. Tai puiki maskuotė dykumoje, kuri taip pat atspindi saulės spindulius ir saugo nuo perkaitimo. Karapaksas (viršutinis šarvas) yra stipriai išgaubtas, ovalios formos. Kraštiniai šarvo skydeliai (ypač užpakaliniai) yra dantyto, banguoto pavidalo. Plastronas (pilvo šarvas) yra dramblio kaulo spalvos. Suaugusių patinų plastronas yra pastebimai įgaubtas – tai padeda jiems išsilaikyti ant patelės poravimosi metu. Ryškiausias morfologinis bruožas, suteikęs rūšiai pavadinimą – ant užpakalinių šlaunų esantys 2–3 dideli, smailūs, kūgio formos spygliai. Jie neturi aiškios skeletinės funkcijos, bet padeda apsisaugoti. Priekinės kojos yra masyvios, storos, padengtos stambiais, persidengiančiais, spygliškais žvynais. Jos evoliuciškai išsivystė kaip „kasimo įrankiai“, leidžiantys vėžliui lengvai ardyti kietą dykumos gruntą. Pėdos yra plokščios, su stipriais, storais nagais. Jos veikia kaip sniegbačiai, neleidžiantys sunkiam kūnui prasmegti į smėlį. Viršutinis žandikaulis sudaro aštrų, kietą raginį snapą, kuriuo jis lengvai pjauna ir smulkina kietą, sausą dykumos augaliją. Galvos ir kaklo oda yra labai stora, raukšlėta, gelsvai ruda, pritaikyta minimaliam drėgmės išgarinimui. 

     Laukinėje gamtoje šie vėžliai gyvena sausose upių vagose. Šiose upių vagose vanduo teka tik trumpu liūčių sezonu (dažniausiai rugpjūtį), o likusį laiką jos būna sausos ir smėlingos. Aplink jas vėžliai randa daugiau drėgmės ir maisto. Dažnai aptinkami smėlio kopose, kurias prilaiko reta augalija, pavyzdžiui, akacijos (Acacia) ar dykumų krūmai (Leptadenia pyrotechnica). Čia vėžliai dažniausiai kasa savo urvus. Taip pat galima jų sutikti ir sausose savanose, lygumose, padengtose retais dygliuotais krūmais ir aukšta, sezonine žole. Jų gyvenama aplinka pasižymi ekstremaliu karščiu ir sausra. Dienos temperatūra dažnai viršija +45 °C. Santykinė oro drėgmė dieną nukrenta iki kritinių 11–13 %. Vandens telkiniai yra trumpalaikiai, todėl vėžliai didžiąją metų dalį gyvena be tiesioginio priėjimo prie geriamo vandens. Karštuoju metų laiku vėžliai aktyvūs tik ankstyvą rytą ir vėlyvą vakarą (saulei leidžiantis). Vidurdienį jie slepiasi po žeme. Pačiu sausiausiu ir karščiausiu periodu vėžliai panirsta į sąstingį giliuose urvuose. Šiuose urvuose temperatūra išlieka stabili, o oro drėgmė yra daug aukštesnė nei paviršiuje, kas apsaugo gyvūną nuo mirtinos dehidratacijos. Šie vėžliai pasižymi unikaliu įpročiu kasti itin gilius urvus (tunelius), kurie gali siekti 10–15 metrų gylį, kad pasislėptų nuo ekstremalaus karščio. Moksliniai tyrimai ir projektai (pavyzdžiui, Senegale vykdomos programos) parodė, kad šie urvai padeda kovoti su sausromis. Jie suskaldo kietą dirvos plutą, todėl lietaus vanduo susigeria į žemę, o ne tiesiog nuteka paviršiumi. Puri žemė aplink urvus išlaiko drėgmę ir sukuria mikroklimatą, kuriame pradeda dygti augalų sėklos. Šie vėžliai sukuria žaliuojančias „biologinės įvairovės saleles“, kurios puikiai matomos net iš palydovinių nuotraukų. Taip jie natūraliai padeda stabdyti dykumėjimą. Vėžliai bręsta lėtai – tik sulaukę 10–15 metų, kai pasiekia apie 40–50 cm dydį. Patinai yra itin agresyvūs ir teritoriniai. Poravimosi sezono metu (kuris sutampa su liūčių sezono pabaiga) jie kovoja trenkdamiesi šarvais ir stengdamiesi apversti konkurentą aukštyn kojomis. Patelė iškasa duobę smėlyje ir padeda nuo 15 iki 30 (kartais daugiau) kiaušinių. Kiaušinių inkubacija gamtoje trunka apie 200 dienų. Tik išsiritę vėžliukai tėra vos 4,5 cm ilgio ir sveria apie 40 gramų. Pirmosios liūtys suaktyvina žolės augimą, todėl jaunikliai auga labai sparčiai. Kadangi jie dar nemoka patys išsikasti gilių urvų, pirmaisiais metais jie slepiasi smulkių graužikų urveliuose. Tai žolėdžiai vėžliai. Jų racioną sudaro sausa dykumų žolė, krūmų lapai ir sukulentai (kaktusai). Jie beveik negeria skysto vandens. Visą reikalingą drėgmę jie pasisavina iš ėdamų augalų (ypač sukulentų) ir efektyviai ją sulaiko savo organizme, išskirdami labai koncentruotą šlapimą (šlapimo rūgšties pavidalu).

     Tai tipinis Sahelio zonos gyventojas. Paplitęs Senegale, Mauritanijoje, Malyje, Nigeryje, Čade, Sudane ir Etiopija. Istorinės arba introdukuotos populiacijos fiksuojamos Saudo Arabijos ir Jemeno pietvakariniame pakraštyje. Dėl populiarumo egzotinių augintinių rinkoje, pabėgę arba laisvę paleisti vėžliai suformavo dirbtines populiacijas šilto klimato šalyse, pavyzdžiui, JAV (Floridoje ir Kalifornijoje).