Sausumos vėžliai (Testudinidae) yra sausumos vėžlių šeima, priklausanti vėžlių (Testudines) būriui. Kitaip nei vandens vėžliai, šios šeimos atstovai gyvena išskirtinai sausumoje.

     Viršutinė šarvo dalis yra aukšta, kupolo formos. Tokia forma apsaugo nuo plėšrūnų žandikaulių spaudimo (jiems sunku apžioti šarvą) ir suteikia daugiau vietos plaučiams. Apatinė šarvo dalis yra plokščia ir itin tvirta. Patinų plastronas dažnai būna šiek tiek įgaubtas, kad poravimosi metu būtų lengviau išsilaikyti ant patelės karapakso. Šarvą dengia keratininiai skydeliai (osteodermai), augantys sluoksniais. Pagal jų rieves kartais galima preliminariai nustatyti vėžlio amžių. Užpakalinės kojos masyvios ir storos, savo forma primenančios dramblio kojas. Jos pritaikytos išlaikyti didelį sunkaus kūno ir šarvo svorį. Priekinės kojos yra plokštesnės, padengtos storais, kietais žvynais. Jos atlieka ekskavatoriaus funkciją – yra pritaikytos kasti urvus slėptuvėms arba lizdus kiaušiniams dėti. Pirštai yra suaugę, be plaukiojamųjų plėvelių. Pėdos baigiasi trumpais, bet itin stipriais nagais, užtikrinančiais gerą sukibimą su sausu, smėlėtu ar uolėtu gruntu. Vėžliai gali įtraukti kaklą ir galvą giliai į šarvą, sulenkdamas kaklo slankstelius S raidės forma vertikalioje plokštumoje. Kai galva įtraukiama, sulenktos priekinės kojos (padengtos storais žvynais) uždengia šarvo angą ir sukuria nepramušamą skydą. Jie neturi dantų. Žandikaulius dengia aštrios keratininės briaunos (raginis snapas), kurios veikia kaip žirklės, skirtos kietai augalijai kirpti ir smulkinti. 

     Sausumos vėžliai yra išskirtinai sausumos gyventojai, sutinkami dykumose, pusdykumėse, sausose savanose. Čia jie slepiasi po žeme nuo ekstremalaus karščio. Taip pat gyvena ir sausuose, uolėtuose Mediteraninio klimato regionuose su krūmokšniais. Kai kurios rūšys prisitaikiusios gyventi drėgnų miškų paklotėje. Izoliuotose vulkaninės kilmės salose (Galapagai, Seišeliai) gyvena milžiniškieji vėžliai, kurie užima stambiųjų žolėdžių ekologinę nišą. Vėžliai yra šaltakraujai. Jų kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos. Ryte jie šildosi saulėje, o vidurdienio kaitroje slepiasi šešėlyje arba urvuose. Šlapimą jie šalina ne šlapalo, o beveik sausos šlapimo rūgšties pavidalu. Tai leidžia maksimaliai reabsorbuoti vandenį atgal į organizmą. Didžiąją dalį drėgmės jie gauna su maistu (sultingais augalais). Vėsesnio klimato zonose (Vidurio Azijoje, Europoje) vėžliai žiemą praleidžia užsikasia po žeme. Ekstremalių sausrų ir karščių metu vėžliai sulėtina metabolizmą ir laukia lietaus sezono. Poravimosi sezono metu patinai tampa agresyvūs, stumia vienas kitą šarvais ir kandžioja konkurentams į kojas. Patelės užpakalinėmis kojomis iškasa duobę puriame smėlyje ar dirvožemyje, sudeda kiaušinius (nuo kelių iki kelių dešimčių) ir juos užpila. Priežiūros po išsiritimo nėra. Daugumos rūšių kiaušinių inkubacijos lytį lemia temperatūra. Aukštesnėje temperatūroje išsirita patelės, žemesnėje – patinai. Didžioji dauguma rūšių yra žolėdžiai gyvūnai, mintantys žole, lapais, gėlėmis, vaisiais ir kaktusais. 

     Natūraliai sutinkami visuose žemynuose, išskyrus Australiją ir Antarktidą. Taip pat gyvena daugelyje vandenynų salų. Tačiau, daugiausia paplitę Afrikoje ir Pietryčių Azijoje.