Paukštinė blusa (Ceratophyllus gallinae) priklauso blusų (Siphonaptera) būriui, Pulicidae šeimai. Tai plačiai paplitęs paukščių ektoparazitas. 

     Suaugusi blusa yra maždaug 2–2,5 mm ilgio. Jos kūnas tamsiai rudas, blizgus, chitiniškas. Kaip ir dauguma blusų, ji yra plokščia. Tokia forma leidžia jai lengvai ir greitai judėti tarp paukščio plunksnų. Turi porą paprastųjų akių ir duriamąjį-siurbiamąjį burnos aparatą (straubliuką), pritaikytą maitintis krauju. Svarbus požymis: ji neturi skruostų šukų - ktenidijų. Tai esminis skirtumas nuo, pavyzdžiui, katinių blusų, kurios turi spyglius tiek ant galvos šono, tiek ant priešnugarėlės. Krūtinė turi ryškias priešnugarėlės šukas (pronotal ctenidium) – tai eilė iš maždaug 24 ar daugiau tamsių, atgal nukreiptų spyglių ant pirmojo krūtinės segmento. Šie spygliai padeda parazitui užsifiksuoti tarp plunksnų. Užpakalinės kojos yra stiprios ir gerai pritaikytos šokinėjimui. Ant užpakalinės šlaunies vidinio paviršiaus yra 4–6 šereliai, kas yra specifinis šios rūšies bruožas. Patelės paprastai yra didesnės už patinėlius, jų pilvelis stambesnis, pritaikytas kiaušinėlių brandinimui. Lervos yra kirmėliškos formos, balkšvos, neturi kojų ir akių, bet turi graužiamąjį burnos aparatą, skirtą maitintis organinėmis liekanomis lizduose. Lervos virsta lėliukėmis šilkiniuose kokonuose, prie kurių prilimpa dulkės ir lizdo liekanos, todėl jie tampa sunkiai pastebimi.

     Tai „lizdo parazitas“, todėl pagrindinės buveinės yra sausi paukščių lizdai. Dažniausiai aptinkamos uoksuose, inkiluose ir ant žemės esančiuose sausuose lizduose. Jos itin paplitusios tarp zylių, varnėnų ir žvirblių. Taip pat aptinkamos vištidėse, balandinėse ir kituose ūkiniuose pastatuose, kur laikomi paukščiai. Jei vištidėje yra daug seno, drėgno kraiko ir dulkių, susidaro idealios sąlygos masiniam dauginimuisi. Jos nemėgsta didelės drėgmės (pavyzdžiui, vandens paukščių lizduose jų beveik nerasite) ir teikia pirmenybę sausoms, nuo kritulių apsaugotoms vietoms. Tai pilnos metamorfozės vabzdžiai. Ciklas gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, priklausomai nuo temperatūros ir drėgmės. Patelės kiaušinėlius deda į paukščio lizdą arba kraiką, o ne ant pačio paukščio. Dažniausiai žiemoja lėliukės stadijoje kokonuose, likusiuose tuščiuose paukščių lizduose. Pavasarį, pajutusios šilumą ar vibraciją (grįžtančius paukščius), jos išsirita ir iškart ieško šeimininko. Suaugėliai yra kraujasiurbiai (hematofagai). Priešingai nei utėlės, jos nuolat ant šeimininko negyvena – užšoka tik pasimaitinti. Lervos minta organinėmis liekanomis, esančiomis lizduose, ypač suaugusių blusų išmatomis, kuriose gausu nesuvirškinto kraujo.

     Tai viena plačiausiai paplitusių blusų rūšių pasaulyje. Ši rūšis yra kilusi iš Europos, tačiau kartu su naminių paukščių auginimu išplito po visą pasaulį (tapo kosmopolitine rūšimi). Labiausiai paplitusi vėsesnio klimato zonose (Holarktikoje), tačiau aptinkama visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.