Šikšnosparniai (Chiroptera) yra žinduolių (Mammalia) būrys. Tai vienintelė žinduolių grupė, gebanti aktyviai ir ilgai skristi, o jų sparnus sudaro tarp pailgėjusių pirštų ištempta odos plėvė. Pasaulyje priskaičiuojama daugiau nei 1 500 šikšnosparnių rūšių, o tai sudaro maždaug 20 % visų žinduolių įvairovės. 

     Šikšnosparnių priekinės galūnės yra virtusios sparnais, kurios pagrindą sudaro itin pailgėję keturi dilbio pirštai. Pirmasis pirštas išlikęs trumpas, turi nagą ir yra naudojamas ropoti bei kabintis į įvairius paviršius. Skraidomoji plėvė, jungianti priekines galūnes, šonus ir užpakalines kojas, yra plona, bet tvirta dviguba odos klostė. Krūtinės ląstoje esanti krūtinkaulio ketera tarnauja kaip stiprių skraidomųjų raumenų tvirtinimosi vieta. Užpakalinės galūnės turi specializuotą sausgyslinį užrakto aparatą, leidžiantį gyvūnui be raumenų pastangų kaboti galva žemyn. Daugelio rūšių atstovai turi gerai išvystytą ausies kaušelio kramslį, atliekantį svarbų vaidmenį priimant echolokacijos signalus. Šikšnosparnių snukio srityje dažnai pastebimos įvairios odos klostės bei nosies ataugos, kurios kryptingai nukreipia skleidžiamas ultragarso bangas. Jų dantų sistema susideda iš kandžių, ilčių, prieškrūminių ir krūminių dantų, pritaikytų smulkinti chitininę vabzdžių dangą ar trinti vaisius. Vidiniai organai, ypač didelė širdis ir talpūs plaučiai, yra anatomiškai prisitaikę prie didelio deguonies poreikio aktyvaus skrydžio metu. Šių žinduolių kūną dengia tankus kailis, kurio spalva varijuoja nuo pilkšvų iki rudų atspalvių, padedančių maskuotis aplinkoje. 

     Šikšnosparniai aptinkami įvairiuose biotopuose nuo tropinių miškų iki sausringų dykumų. Jų biologijai būdingas naktinis arba prietemos aktyvumo ciklas, padedantis išvengti tiesioginės konkurencijos su paukščiais ir apsisaugoti nuo plėšrūnų. Dienos gulyklose, kuriomis tarnauja medžių uoksai, pastatų pastogės, uolų plyšiai ar urvai, šie gyvūnai praleidžia šviesiąją paros dalį. Vidutinių platumų juostoje šikšnosparniams būdinga sezoninė migracija arba hibernacija (žiemos įmygis), kurios metu jų kūno temperatūra nukrenta iki aplinkos temperatūros, o medžiagų apykaita maksimaliai sulėtėja. Daugelis rūšių pasižymi bendruomeniniu gyvenimo būdu ir sudaro gausias veisimosi kolonijas, kuriose patelės kartu augina jauniklius. Jų reprodukcinei biologijai būdingas rujos ir apvaisinimo laiko nesutapimas, nes sperma patelės lytiniuose takuose išlieka gyvybinga visą žiemą, o ovuliacija ir embriono vystymasis prasideda tik pavasarį. Šikšnosparniai pasižymi mažu vislumu – patelės dažniausiai veda tik vieną, rečiau du jauniklius per metus, tačiau juos maitina itin maistingu pienu. Kaip mitybinės grandinės nariai, vabzdžiaėdžiai šikšnosparniai atlieka svarbų vaidmenį reguliuodami naktinių nariuotakojų populiacijas. Tropiniuose biotopuose gyvenantys fitofaginiai šikšnosparniai yra pagrindiniai augalų žiedų apdulkintojai bei sėklų platintojai. Dėl specifinių biotopų nykimo ir mitybinės bazės pokyčių daugelis šikšnosparnių rūšių yra jautrios aplinkos trikdžiams ir yra saugomos tarptautiniais teisiniais aktais. 

     Šikšnosparniai yra kosmopolitiniai žinduoliai, paplitę visuose pasaulio žemynuose, išskyrus Antarktidą ir kai kurias izoliuotas vandenynų salas. Didžiausia rūšinė įvairovė ir gausumas stebimi tropikų bei subtropikų regionuose, kur ištisus metus išlieka palankios klimato sąlygos ir gausi mitybinė bazė. Vidutinėse platumose jų paplitimo arealą riboja sezoniškumas, todėl čia gyvenančios rūšys yra priverstos migruoti arba žiemoti specialiose slėptuvėse.