Vaisėdžiai šikšnosparniai (Pteropodidae) yra šikšnosparnių (Chiroptera) šeima, kuriai priklauso stambiausi pasaulio šikšnosparniai. Šiuo metu šiai šeimai priskiriama apie 200 gyvuojančių rūšių, kurios yra sugrupuotos į maždaug 45–50 genčių.

     Vaisėdžių šikšnosparnių galva anatomiškai primena šuns ar lapės snukį su stambiomis akimis ir supaprastintos formos ausų kaušeliais. Jų išorinėje ausyje visiškai nėra kramslio, o tai aiškiai skiria šią šeimą nuo echolokaciją naudojančių šikšnosparnių grupių. Šių žinduolių regos organai ir uodžiamasis organas yra itin stipriai išvystyti, nes jais remiamasi orientuojantis erdvėje bei ieškant maisto. Priekinės galūnės yra transformuotos į sparnus, kurių pagrindą sudaro keturi labai pailgėję dilbio pirštai. Skirtingai nuo kitų šikšnosparnių, antrasis rankos pirštas dažniausiai išlaiko gerai išreikštą nagą, naudojamą judėti medžių lajoje. Skraidomoji plėvė, veikianti kaip sparno plokštuma, susideda iš plonos ir elastingos dvigubos odos klostės. Uodeginė plėvė šioje šeimoje dažniausiai yra rudimentinė arba jos visiškai nėra, o pati uodega išlieka labai trumpa arba redukuota. Užpakalinių kojų pėdos turi specializuotą sausgyslinį užrakto aparatą, pritaikytą ilgalaikiam kabojimui ant šakų. Šių gyvūnų skruostiniai dantys turi plokščius gumburus, pritaikytus minkštiems vaisiams trinti ir spausti. Kūną dengia tankus kailis, kurio spalva varijuoja nuo šviesiai gelsvų iki tamsiai rudų ar juodų atspalvių, neretai su šviesesne apykakle sprando srityje. 

     Šie šikšnosparniai yra tropinių ir subtropinių regionų gyventojai, aptinkami pirminiuose bei antriniuose lietaus miškuose, mangrovėse, pelkynuose bei atvirose savanose. Jų biologijai būdingas naktinis arba prietemos aktyvumas, nors kai kurios salose gyvenančios rūšys aktyviai maitinasi ir šviesiuoju paros metu. Dienos gulyklose, kuriomis dažniausiai tarnauja didelių medžių lajos, urvai, uolų plyšiai ar apleisti statiniai, šie gyvūnai buriasi į milžiniškas kolonijas, kartais vienijančias tūkstančius ar net milijonus individų. Kadangi tropikų biotopuose nėra neigiamų temperatūrų, ši šeima nenaudoja gilų žiemos įmigį (hibernaciją), o maisto trūkumą sprendžia klajodama bei atlikdama sezonines migracijas. Šių žinduolių mitybos pagrindą sudaro įvairių augalų vaisiai, nektaras ir žiedadulkės, todėl jie yra kritiškai svarbūs ekosistemų funkcionavimui. Maitindamiesi jie atlieka augalų žiedų apdulkinimą ir toli išplatina sėklas, taip užtikrindami miško biotopų natūralų atsinaujinimą. Daugumos rūšių atstovai pasižymi lėtu reprodukciniu ciklu, o patelės po palyginti ilgo nėštumo periodo veda tik vieną jauniklį per metus. Jauniklis pirmąsias gyvenimo savaites praleidžia tvirtai įsikabinęs į motinos kailį skrydžių metu, o vėliau yra paliekamas kolonijos slėptuvėje, kol patelė ieško maisto. Šių gyvūnų populiacijų gausumą ir pasiskirstymą biotopuose tiesiogiai riboja prinokusių vaisių bei žydinčių augalų sezoniškumas. Dėl natūralių miškų kirtimo, urbanizacijos ir intensyvios medžioklės daugelio vaisėdžių šikšnosparnių rūšių buveinės nyksta, todėl jie yra įtraukti į tarptautines saugomų rūšių kategorijas.

     Paplitę išskirtinai Senojo Pasaulio tropikų ir subtropikų regionuose, apimančiuose Afriką, Pietų bei Pietryčių Aziją, Australiją ir Okeanijos salas. Jų paplitimo šiaurinė riba siekia Viduržemio jūros regioną (pvz., Kiprą ir Artimuosius Rytus), o pietinė – Pietų Afriką ir pietryčių Australiją. Šios šeimos atstovai visiškai negyvena Šiaurės ir Pietų Amerikoje, kur vaisėdžių žinduolių ekologines nišas užima lygianosiniai bei lapanosiniai šikšnosparniai.