Smailiagalviniai (Conocephalidae) yra tiesiasparnių (Orthoptera) būrio vabzdžių šeima, nors šiuolaikinėje klasifikacijoje jie dažniau laikomi Conocephalinae pošeimiu žioginių (Tettigoniidae) šeimoje.

     Galva yra smailėjanti, kūgio formos, stipriai išsikišusi į priekį (iš čia ir kilo pavadinimas). Antenos labai ilgos ir plonos, dažnai viršijančios viso kūno ilgį. Tai svarbus jutimo organas judant tankioje augmenijoje.   Burnos aparatas graužiamasis, nukreiptas žemyn arba šiek tiek į priekį, pritaikytas tiek augalams, tiek smulkiems vabzdžiams doroti. Kūnas svyruoja nuo 10 iki 74 mm, pailgas, iš šonų šiek tiek suplotas, kas leidžia lengvai pasislėpti tarp žolės stiebų. Dominuoja šviesiai žalia arba rusva spalva. Dažnai išilgai nugaros eina tamsi (ruda arba juoda) juosta, kuri padeda dar labiau susilieti su aplinka. Priklausomai nuo rūšies, sparnai gali būti pilnai išvystyti (ilgasparnės formos) arba sutrumpėję (trumpasparnės formos). Patinų antsparniai turi specialų „smuiko“ aparatą garsams skleisti (striduliacijai). Užpakalinės kojos yra ilgos ir stiprios, pritaikytos šuoliams. Kaip ir kitų žiogų, smailiagalvių „ausys“ (timpaniniai organai) yra ne ant galvos, o priekinių kojų blauzdose. Patelės turi ilgą, tiesų arba šiek tiek lenktą kiaušdėtį (panašų į kardą). Jis skirtas kiaušinėliams dėti į augalų stiebus arba tarp lapamakščių.

     Pati būdingiausia vieta daugumai rūšių yra drėgnos pievos ir žemapelkės. Jie renkasi vietas, kur augalija išlieka žalia net ir sausesniais vasaros mėnesiais. Augmenijoje dominuoja viksvynai, nendrynai, aukštaūgės viksvos. Dažnai aptinkami ežerų, upių ar tvenkinių pakraščiuose, kur auga nendrės (Phragmites) ar švendrai. Čia jie randa ne tik prieglobstį, bet ir tinkamas vietas kiaušinėliams dėti (į minkštus augalų stiebus).
Kai kurios rūšys, yra plastiškesnės ir gali gyventi sausesnėse, bet vis tiek aukšta žole apaugusiose pievose, pakelėse ar dirvonuose.Biotopas turi užtikrinti tiek augalinį maistą (sėklas, minkštus audinius), tiek smulkius vabzdžius (pvz., amarus), kuriais jie papildo savo racioną. Aktyvūs daugiausia naktį, dažnai aptinkami pagal jų skleidžiamą svirpimą arba prie šviesos šaltinių. Dieną juos sunku pastebėti dėl geros kamufliažinės spalvos.

     Paplitę visame pasaulyje, išskyrus poliarinius regionus, tačiau jų rūšinė sudėtis stipriai priklauso nuo klimato juostos. Daugiausia rūšių aptinkama tropinėse ir subtropinėse zonose. Europoje jų įvairovė didėja judant iš šiaurės į pietus (Viduržemio jūros regionas pasižymi didžiausia gausa).