Pievinis smailiagalvis (Conocephalus fuscus) yra smailiagalvinių (Conocephalidae) šeimos rūšis, paplitęs didelėje Europos ir Azijos dalyje. Ši rūšis geriausiai atpažįstama iš savo ilgų sparnų, kurie gerokai viršija pilvelio galą ir leidžia vabzdžiui skristi.

     Kūnas (be sparnų ir kiaušdėtės) siekia 14–22 mm. Galva yra smailėjanti į priekį, antenos yra nepaprastai ilgos ir plonos, dažnai kelis kartus viršija viso kūno ilgį. Akys nedidelės, išsidėsčiusios galvos šonuose. Dominuoja ryškiai žalia spalva. Per visą nugarą – nuo viršugalvio iki pat sparnų galo – eina ryški, tamsiai ruda ar net juoda juosta, kurią dažnai rėmina šviesesni krašteliai. Tai ilgasparnė rūšis. Sparnai yra gerai Išvystyti ir siekia toli už pilvelio galo (taip pat už galinių kojų „kelių“). Skirtingai nei daugelis kitų smailiagalvių, C. fuscus gali neblogai skristi, kas padeda rūšiai greitai plisti į naujas teritorijas. Galinės kojos ilgos, pritaikytos šuoliams, su būdingais dygliais ant blauzdų. Kaip ir kitų žiogų, jų klausos angos (timpanai) yra ant priekinių kojų blauzdų. Patelė turi ilgą, beveik tiesią (tik labai nežymiai išlenktą į viršų) kiaušdėtę, kuri yra 9–13 mm ilgio. Patinas pilvelio gale turi porą ataugų (cerkų), kurios vidinėje pusėje turi po vieną dantuką (svarbu identifikuojant rūšį iš arti).

     Mėgsta drėgnas pievas, nendrynus, pakrančių augmeniją, tačiau vis dažniau aptinkamas ir sausesnėse vietose, pavyzdžiui, dykvietėse ar parkuose. Visaėdis – minta tiek augalais (žole), tiek smulkiais vabzdžiais. Suaugėliai pasirodo liepos–rugpjūčio mėnesiais ir išlieka aktyvūs iki pirmųjų šalnų. Patinų leidžiamas garsas yra aukšto dažnio, nuolatinis čirškimas, kuris žmogaus ausiai primena silpną šnypštimą ar zyzimą.

     Rūšis pasižymi plačiu paplitimo arealu ir pastaraisiais dešimtmečiais stebima aktyvi jo ekspansija į šiaurę. Paplitusi beveik visoje Europoje – nuo Viduržemio jūros regiono iki Pietų Skandinavijos. Arealas tęsiasi per vidutinių platumų Aziją iki pat Kinijos.