Vijokliniai (Convolvulaceae) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės, bulviečių (Solanales) eilės augalų šeima, kuriai priklauso apie 60 genčių ir daugiau nei 1 650 rūšių. Didžioji dalis šeimos narių yra vijoklinės žolės arba krūmai, lengvai atpažįstami iš būdingų piltuvėlio formos žiedų. 

     Dažniausiai tai yra dvinariai vijokliai arba šliaužiantys žoliniai augalai. Jų audiniuose dažnai teka pieniškos sultys. Lapai yra paprasti, pražanginiai, neturintys prielapių. Lapų lakštas dažniausiai būna širdiškas arba strėliškas. Žiedai yra taisyklingieji, dvilyčiai ir išsidėstę pavieniui arba skėčiuose. Taurelę sudaro penki laisvi arba prie pagrindo suaugę taurėlapiai. Vainikėlis yra vientisas, piltuvėlio arba varpelio formos, suaugęs iš penkių vainiklapių. Žiede yra penki kuokeliai, prisitvirtinę prie vainikėlio vamzdelio pagrindo. Mezginė yra viršutinė, o vaisius – sausoji dėžutė, atsidaranti sąvaromis. 

     Dauguma rūšių yra šviesomėgiai augalai. Jie dažniausiai renkasi atviras, gerai saulės apšviečiamas vietas, nes šešėlyje prasčiau žydi. Vidutinių platumų zonose (įskaitant Lietuvą) šie augalai dažniausiai įsikuria žmogaus pakeistose vietose: dirbamuose laukuose, daržuose, soduose, pakelėse, dykvietėse bei ant geležinkelio pylimų. Jie pirmenybę teikia puriems, derlingiems, lengvesnės sudėties (smėlio ar priemolio) dirvožemiams, tačiau vietinės piktžolės puikiai toleruoja ir sunkius, sausus ar nualintus dirvožemius. Tai daugiamečiai žoliniai vijokliai, tačiau tropikuose pasitaiko sumedėjusių lianų, krūmų ir net nedidelių medžių. Šių augalų stiebai turi savybę briaunomis ar plaukeliais vyniotis aplink atramą (dažniausiai prieš laikrodžio rodyklę arba į kairę pusę). Neradę vertikalios atramos, jie driekiasi pažeme ir sudaro tankius kilimus. Žiedus dažniausiai apdulkina vabzdžiai – bitės, kamanės ir drugiai, kuriuos vilioja nektaras ir kvapas. Sėklos išbyra iš sausų dėžučių ir ilgus metus išlieka gyvybingos dirvožemyje. Tokios rūšys kaip dirvinis vijoklis turi itin galingą, giliai įsišaknijančią šaknų sistemą su pridėtiniais pumpurais. Purenant dirvą ir supjausčius šaknį, kiekviena jos atkarpa geba regeneruoti ir išleisti naują antžeminį ūglį. Brantų (Cuscuta) genties augalai atstovauja visiškai skirtingą biologinį modelį. Jie neturi chlorofilo ir tikrųjų šaknų – specialių siurbtukų (haustorijų) pagalba jie įsiskverbia į augalo šeimininko audinius ir maitinasi jo sąskaita. 

     Šeimos nariai auga beveik visuose žemynuose. Didžiausia įvairovė aptinkama tropinio klimato zonų žemumų miškuose, savanose ir pakrančių krūmynuose.