Penkiaskiautis sukutis (Ipomoea cairica) yra vijoklinių (Convolvulaceae) šeimos augalas. Augalo pavadinimas kilęs iš jo giliai karpytų, pirštuotų lapų, kurie yra padalinti į 5–7 atskiras skiautes.

     Penkiaskiautis sukutis yra daugiametis žolinis vijoklis su giliai žemėje esančiais gumbavaisiais. Augalo stiebai yra ploni, lankstūs, lygiu paviršiumi ir gebantys greitai vyniotis. Lapai yra paprasti, pražanginiai, išsidėstę ant ilgų lapkočių.Lapų lakštai yra giliai pirštuotai skiautėti arba karpyti į penkias–septynias skiautes. Atskiros lapo skiautės yra lancetiškos arba kiaušiniškos, su smailėjančiomis viršūnėmis. Tai pagrindinis bruožas, skiriantis jį nuo kitų sukučių, turinčių ištisinius širdiškus lapus. Žiedai stambūs, piltuvėlio formos, levandų, rausvai violetinės arba šviesiai alyvinės spalvos su tamsesniu, purpuriniu viduriuku (žiotimis). Žiedai yra taisyklingieji, dvilyčiai, išaugantys pavieniui arba negausiuose pusžiedžiuose lapų pažastyse. Taurelę sudaro penki trumpi, odiški, kiaušiniškos formos taurėlapiai. Vainikėlis yra vientisas, stambus, piltuvėlio formos, suaugęs iš penkių vainiklapių. Vainikėlio žiotys ir vamzdelio vidus yra tamsiai purpurinės spalvos. Vaisius yra rutuliška, lygi, sausoji dėžutė, kurioje subręsta keturios plaukuotos sėklos. 

     Auga upių pakrantėse, pakrančių kopose, drėgnose pamiškėse bei miškų proskynose. Šiltojo klimato zonose jis labai dažnas pakelėse, geležinkelio pylimų šlaituose, dykvietėse ir apleistuose žemės ūkio naudmenų plotuose. Augalas yra tipiškas šviesomėgis, reikalaujantis tiesioginės saulės šviesos. Jis toleruoja įvairius dirvožemius – nuo smėlingų pakrančių iki sunkesnių molio dirvų, jei tik yra geras drenažas. Jis klesti karšto ir drėgno klimato zonose. Augalas visiškai netoleruoja šalnų, todėl vėsaus vidutinių platumų klimato šalyse lauke gali augti tik kaip vienmetis kultūrinis augalas. Šis vijoklis pasižymi neįtikėtinai greitu vegetatyviniu augimu, todėl anglakalbėse šalyse yra vadinamas „mylia per minutę“ (angl. mile-a-minute vine). Augalas yra dieninis – stambūs žiedai išsiskleidžia anksti ryte giedru oru, o popietėmis ar debesuotomis dienomis greitai suglemba ir užsiveria. Kiekvienas žiedas žydi tik vieną dieną. Žiedus apdulkina vabzdžiai. Subrandintas sėklas lengvai išnešioja vandens srovės arba gyvūnai, nes sėklos turi plaukelius, padedančius joms kibti arba plūduriuoti. Stiebo mazgai, prisilietę prie drėgnos žemės, lengvai išleidžia pridėtines šaknis. Ši savybė leidžia augalui suformuoti tankius kilimus ir plisti net be sėklų. Sausrų ar nepalankių sąlygų periodus augalas išgyvena kaupdamas maisto medžiagas savo požeminiuose gumbuose. Net jei antžeminė dalis nudžiūsta, pagerėjus sąlygoms ji greitai atželia iš gumbų. Tropiniuose regionuose už natūralios savo aplinkos ribų jis veikia kaip agresyvus invazinis augalas. Jis lipa ant vietinių krūmų bei medžių, visiškai juos užgožia, atima šviesą ir sukelia vietinių rūšių žūtį. 

     Augalas yra kilęs iš didžiosios dalies tropinės ir subtropinės Afrikos (nuo Žaliojo Kyšulio iki Somalio ir Pietų Afrikos Respublikos). Vietiniu laikomas Pietų ir Pietryčių Azijoje, įskaitant Indiją, Šri Lanką, Kiniją, Taivaną, Malaiziją, Indoneziją ir Filipinus. Aptinkamas vietinėse Omano bei Jemenui priklausančios Sokotros salos ekosistemose. Dėl dekoratyvinių savybių augalas buvo išplatintas po visą pasaulį ir daugelyje šilto klimato šalių natūralizavosi bei tapo agresyvia piktžole. Labai plačiai paplitęs rytinėje Australijos pakrantėje bei Ramiojo vandenyno salose (pvz., Havajuose, Fidžyje), kur daro didžiulę žalą vietinei biologinei įvairovei. Natūralizavęsis pietinėse JAV valstijose (ypač Floridoje, Teksase, Kalifornijoje), Meksikoje, Karibų jūros salose ir dalyje Pietų Amerikos šalių. Aptinkamas Viduržemio jūros regiono šalyse (pvz., Portugalijoje, Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje), kur dėl švelnių žiemų geba išgyventi lauke ištisus metus.