Tikrosios kampuotblakės (Coreidae) yra straubliuočių (Hemiptera) būrio, blakių (Heteroptera) pobūrio šeima. Pasaulyje žinoma apie 1900 šios šeimos rūšių. 

     Tikrosios kampuotblakės yra vidutinio arba stambaus dydžio vabzdžiai, kurių suaugėlių kūno ilgis svyruoja nuo 7 iki 40 mm. Šios šeimos atstovų kūnas yra pailgas, suplotas, o pilvelio šonai pastebimai išsikiša už sulenktų antsparnių kraštų. Dėl tokios anatominės sandaros ir tiesių linijų vabzdžių siluetas įgyja jiems būdingą kampuotą formą. Galva visada yra palyginti maža, siauresnė ir trumpesnė už stambią prieškrūtinėlę. Ant jos esančios ilgos, tvirtos antenos ir duriamasis-čiulpiamasis burnos aparatas yra sudaryti tiksliai iš keturių narelių. Viršutiniai antsparniai susideda iš kietos odiškos dalies ir viršūnėje esančios membraninės plėvės, kurioje matomas tankus, lygiagrečių gyslų raštas. Kai kurių genčių vabzdžiai išsiskiria unikaliai modifikuotomis užpakalinėmis kojomis, turinčiomis lapelių formos blauzdų praplatėjimus. Šių blakių spalvinė gama dažniausiai yra slepiamoji, padedanti joms puikiai maskuotis gamtoje. Kūno spalvose vyrauja įvairūs rudi, pilkšvi, gelsvi arba gelsvai žalsvi atspalviai, atitinkantys augalų dalių spalvas. Visgi, kai kurios tropinės rūšys gali turėti ryškių, įspėjamųjų raštų ar dėmių ant pilvelio arba kojų. 

     Didžioji dauguma rūšių renkasi sausas, saulėtas pievas, pamiškes, krūmynus bei upių slėnius. Kai kurios specializuotos rūšys (pvz., pušinė kampuotblakė) gyvena išskirtinai spygliuočių arba mišriuose miškuose, medžių lajose. Jos dažnos soduose, daržuose, parkuose bei pakelėse, kur veši kultūriniai augalai arba piktžolės. Beveik visos kampuotblakės yra augalėdžiai, glaudžiai susiję su konkrečiomis augalų šeimomis (pvz., rūgštinėmis, pupinėmis ar pušinėmis). Vabzdžiai naudoja savo duriamąjį-čiulpiamąjį aparatą, kad pradurti augalų stiebus, lapus, sultingus vaisius ar sėklas. Jie iščiulpia augalų sultis ir maistines medžiagas. Kai kurios tropinės rūšys retkarčiais gali rodyti plėšrūnišką elgseną ir siurbti kitų vabzdžių lervas. Kampuotblakėms būdinga nepilna metamorfozė. Patelės stambius, kietu kiautu kiaušinėlius deda grupėmis arba eilėmis ant maistinių augalų paviršiaus. Išsiritusios nimfos vizualiai primena suaugėlius, tik neturi išvystytų sparnų ir lytinių organų. Jos praeina 5 vystymosi stadijas, po kiekvieno nėrimosi vis labiau panašėdamos į suaugusius vabzdžius. Jaunos nimfos dažnai laikosi grupėmis. Mūsų klimato juostoje šie vabzdžiai per metus išvysto vieną generaciją. Suaugėliai rudenį ieško sausų vietų žiemojimui (po nukritusiais lapais, medžių žieve, statinių plyšiuose) ir pabunda pavasarį, pakilus oro temperatūrai. 

     Tai kosmopolitinė šeima, plačiai paplitusi visame pasaulyje. Tropikuose ir subtropikuose sutinkamos pačios stambiausios, spalvingiausios ir neįprasčiausių formų kampuotblakių rūšys. Europoje šeimos įvairovė yra kur kas mažesnė – iš viso aprašytos 58 rūšys ir jų porūšiai. Jos dažniausios Viduržemio jūros regione, o judant į šiaurę rūšių skaičius sparčiai mžėja. Dėl globalios prekybos ir medienos gabenimo kai kurios rūšys peržengia savo natūralių arealų ribas. Ryškiausias pavyzdys – iš Šiaurės Amerikos į Europą patekusi pušinė kampuotblakė, kuri per kelis dešimtmečius kolonizavo beveik visą žemyną. Lietuvoje aptinkama 10 šios šeimos rūšių.