Pušinė kampuotblakė (Leptoglossus occidentalis) yra tikrųjų kampuotblakių (Coreidae) šeimos blakių rūšis. Tai iš Šiaurės Amerikos kilusi invazinė blakių rūšis. 

     Tai stambus, pailgos kūno formos vabzdys, kurio suaugėliai paprastai pasiekia 16–20 mm ilgį. Šio vabzdžio kūnas ir viršutiniai antsparniai yra įvairios rudos bei pilkšvos spalvos. Vidurinėje antsparnių dalyje aiškiai išryškėja balta arba gelsva zigzago formos skersinė juosta. Užpakalinis nugarėlės skydelis yra tamsus, o jo kraštai turi šviesesnius, pakaitomis pasikartojančius šviesius ir tamsius kvadratinius raštus. Skrydžio metu pakėlus antsparnius, atsiveria ryškus geltonas arba oranžinis viršutinis pilvelio paviršius su juodais skersiniais dryžiais. Vabzdžio galva yra pailga, o joje įsitaisiusios ilgos, keturnarės, tamsiai rudos antenos. Burnos aparatas yra pritaikytas čiulpti, suformuotas iš ilgo, po kūnu palenkiamo straubliuko. Pačiu išskirtiniausiu šios rūšies požymiu laikomos stipriai pakitusios ir funkciškai prisitaikiusios užpakalinės kojos. Šių kojų blauzdos abipusiai išplatėjusios į plokščias, lapelių formos skiautes. Kampuoti ir platūs prieškrūtinio kraštai suteikia visam kūnui būdingą kampuotą siluetą, pagal kurį ši šeima gavo savo pavadinimą. 

     Pušinės kampuotblakės yra tipiškos spygliuočių ir mišriųjų miškų gyventojos. Jų natūralios buveinės yra miškai, pušynai, eglynai ir kėnių ar maumedžių sąžynai. Rūšis puikiai prisitaiko prie žmogaus pakitusių teritorijų, todėl rudenį ir vasarą yra dažna miesto parkuose, botanikos soduose, medelynuose bei priemiesčių želdynuose. Artėjant žiemai, natūralus biotopas laikinai pasikeičia – vabzdžiai palieka medžių lajas ir ieško plyšių po medžių žieve, paukščių inkiluose arba masiškai skverbiasi į žmonių statinius (pastatų sienas, palėpes, langų rėmus). Vabzdžiai savo duriamuoju-čiulpiamuoju burnos aparatu (straubliuku) praduria besivystančius kankorėžius, jaunus ūglius bei kankorėžių žvynelius, įleidžia virškinimo fermentų ir iščiulpia sėklų endospermą bei sultis. Dėl to sėklos sunyksta arba praranda daigumą. Mūsų klimato zonoje per metus išsivysto viena generacija. Peržiemoję suaugėliai pabunda gegužės mėnesį ir skrenda į medžių lajas maitintis bei poruotis. Pateles kiaušinius deda eilėmis ant spygliuočių spyglių. Maždaug po 10–14 dienų išsirita nimfos. Jos patiria nepilną metamorfozę ir praeina 5 lervines stadijas. Jaunos nimfos iš pradžių minta spygliais ir švelniais kankorėžių žvyneliais, o vėlesnių ūgių lervos ir suaugėliai pereina prie sėklų. Naujos kartos suaugėliai pasirodo rugpjūčio mėnesį. Jie aktyviai maitinasi iki rudens vėsos, o rugsėjo pabaigoje ir spalį pradeda migruoti ieškodami žiemaviečių. 

     Rūšis yra kilusi iš Šiaurės Amerikos vakarinės dalies (teritorijos nuo Meksikos iki Kanados, palei Ramiojo vandenyno pakrantę). XX amžiaus antrojoje pusėje ji pradėjo plisti rytų kryptimi link Atlanto vandenyno pakrantės. Į Europą vabzdys netyčia įvežtas su medienos kroviniais. Pirmą kartą Senajame žemyne pušinė kampuotblakė užfiksuota 1999 metais šiaurės Italijoje. Nuo to laiko ji žaibiškai išplito ir šiandien aptinkama beveik visoje Europoje (nuo Ispanijos ir Didžiosios Britanijos iki Balkanų bei Rytų Europos šalių), išskyrus pačius šiauriausius regionus. Rūšis sėkmingai įsitvirtino ir Azijoje – užfiksuota Japonijoje (nuo 2008 m.) bei Pietų Korėjoje (nuo 2010 m.). Lietuvoje šis vabzdys pirmą kartą užfiksuotas Klaipėdoje 2019 metais, o šiandien jau yra išplitęs beveik visoje šalies teritorijoje.