Kiparisiniai (Cupressaceae) yra pušūnų (Pinales) eilės medžių šeima. Šiuolaikinėje botaninėje klasifikacijoje kiparisinių šeima apima apie 27–30 genčių ir apie 130–140 rūšių.

     Tai visžaliai arba vasarą žaliuojantys vienanamiai ir dvinamiai medžiai bei krūmai. Šių augalų mediena yra be sakotakių, tačiau joje gausu sakingų ląstelių. Kamieno žievė dažniausiai yra plaušinė ir lupasi išilginėmis juostomis. Spygliai yra smulkūs, žvyniški arba linijiškai lancetiški, išsidėstę priešpriešiais kryžmai arba menturėse. Jaunų augalų arba tam tikrų genčių (pvz., kadagių) lapija išlieka spygliška visą gyvenimą, o kitų genčių subrendę spygliai virsta prie ūglių prigludusiais žvyneliais. Vyriškieji kankorėžiai (mikrostrobilai) yra maži, pavieniai, išsidėstę ūglių viršūnėse arba spyglių pažastyse. Moteriškieji kankorėžiai (megastrobilai) subrendę dažniausiai tampa sumedėję arba odiški, o jų sėklažvyniai išsiskleidžia, kad išlaisvintų sėklas. Išskirtinė kadagio (Juniperus) genties savybė yra ta, kad jų moteriškieji kankorėžiai tampa sultingi ir virsta uogiškais kankorėžiais, liaudiškai vadinamais kadagio uogomis. Sėklos dažniausiai turi du arba tris siaurus sparnelius, padedančius joms plisti vėju. Augalų daigai paprastai turi du, rečiau – nuo trijų iki šešių sėklaskiltinius lapelius. 

     Kiparisiniai yra plačiausiai pasaulyje paplitusi plikasėklių augalų šeima, kurios atstovai užima itin įvairius biotopus visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Daugelis kadagių (Juniperus) ir kiparisų (Cupressus) rūšių yra prisitaikiusios prie ekstremalaus sausros režimo, uolingų šlaitų bei didelio aukščio virš jūros lygio (pvz., Tibete kadagiai aptinkami beveki 5 km aukštyje). Priešingame ekologiniame poliuje esantys dvieiliai taksodžiai (Taxodium distichum) sudaro specifinius periodiškai užtvindomų pelkių miškų biotopus. Didieji mamutmedžiai ir pakrantinės sekvojos auga drėgnuose, rūko gaubiamuose Šiaurės Amerikos pakrančių bei kalnų miškų biotopuose. Lietuvoje vienintelis savaime augantis šeimos atstovas – paprastasis kadagys – natūraliai aptinkamas šviesiuose pušynuose, sausuose miško pakraščiuose, kirtavietėse bei nederlingose, smėlingose vietose, kur suformuoja savitus kadagynų biotopus. Evoliucinė šeimos biologijos raida rodo, kad klimato sausėjimo laikotarpiais (nuo oligoceno) tam tikri pošeimiai išvystė itin atsparią vandens stygiui vandens indų (ksilemos) sistemą. Tai leido jiems kolonizuoti sausringas zonas. Kai kurių genčių kankorėžiai atsidaro tik paveikti didelio karščio, o brandžių medžių žievė – labai stora ir sunkiai deganti. Tai biologinė adaptacija, leidžianti sėkmingai atsinaujinti po natūralių miško gaisrų. Dėl sakingos, fitoncidais bei eteriniais aliejais turtingos medienos, kuri yra atspari grybeliniam puviniui ir kenkėjams, šie augalai pasižymi biologiniu ilgaamžiškumu. Jie geba šimtmečius ar net tūkstantmečius vykdyti fotosintezę, taip atlikdami kritinį vaidmenį pasauliniame anglies dioksido absorbcijos procese. Žiedadulkių gamyba vyksta ankstyvą pavasarį. Apdulkinimas atliekamas vėjo. Sėklos išnešiojamos vėjo (sparnuotos sėklos) arba gyvūnų (kai uogiškus kadagių kankorėžius lesa ir platina paukščiai). 

     Šios šeimos augalai savaime auga visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Šiaurės pusrutulyje sutinkama didžiausia rūšių įvairovė ir gausiausia gentis – kadagiai (Juniperus). Šeimos paplitimo arealas šiaurėje siekia net iki 70° šiaurės platumos Norvegijos Arktyje (kur auga paprastasis kadagys). Taip pat šiaurės pusrutulyje (daugiausia Šiaurės Amerikoje ir Rytų Azijoje) sutinkamos tokios garsios gentys kaip sekvojos, mamutmedžiai, tujos bei kiparisai. Šeimos atstovai Tibete geba pakilti net iki 4930 metrų aukščio virš jūros lygio. Pietų pusrutulyje nors rūšių yra mažiau, tačiau išsiskiria didele genčių įvairove. Čia aptinkamos unikalios, dažniausiai reliktinės gentys, tokios kaip Callitris (Australijoje), Widdringtonia (Afrikoje) bei Fitzroya ir Pilgerodendron (Pietų Amerikoje). Šeimos paplitimo riba pietuose siekia 55° pietų platumos Čilėje, o tai yra toliausiai į pietus nutolęs bet kokio spygliuočio taškas Žemėje.