Pušiečiai (Pinales) yra pušainių (Pinopsida) klasės augalų eilė. Pagal dabartinę tarptautiniu mastu pripažintą klasifikaciją, pušiečių eilė yra laikoma monotipine. Tai reiškia, kad jai priskiriama tik viena vienintelė šeima - Pušiniai (Pinaceae). Kitos spygliuočių šeimos (pvz., kiparisiniai, kukmediniai ar araukarijiniai) dabar iškeltos į atskiras eiles – kiparisiečių (Cupressales) bei araukarijiečių (Araucariales). 

     Pušiečių eilės atstovai pasižymi aiškiai išreikštu sezoniniu augimu, o jų šakos ant kamieno dažniausiai išsidėsto menturiais. Šių medžių stiebuose išsivysto dvejopi ūgliai – augimą į ilgį užtikrinantys ilgieji ūgliai ir labai sutrumpėję trumpieji ūgliai, ant kurių kuokštais auga lapai. Linijiški arba tribriauniai spygliai prie ilgųjų ūglių tvirtinasi spirališkai, o jų vidinėje struktūroje giliai audiniuose driekiasi asimiliacinio audinio sluoksniai. Lapų epidermyje esančios žiotelės išsidėsto eilėmis, o gilus jų įdubimas apsaugo augalą nuo transpiracijos nepalankiomis žiemos sąlygomis. Šaknų giliojoje žievėje ir stiebo asimiliaciniuose audiniuose veikia aktyvūs gynybiniai sakotakiai, kurie pažeidimo atveju išskiria klampius, sakų kvapo terpenus. Vienalyčiai reprodukciniai dariniai formuojasi skirtingose lajos dalyse: vyriškieji strobilai telkiasi jaunų ūglių pamatinėje dalyje, o moteriškieji – viršutinėse šakose. Vyriškuosius kankorėžius sudaro mikrosporofilai, po kuriais poromis išsidėsčiusios mikrosporangės (dulkinės) subrandina lengvas, vėjo skraidinamas mikrosporas. Moteriškasis kankorėžis turi sudėtinę struktūrą, kurioje kiekvienas sėklinis žvynelis išlieka visiškai laisvas ir nesuaugęs su po juo esančiu dengiamuoju žvyneliu. Ant sėklinio žvynelio viršutinio paviršiaus išsivysto lygiai du sėklapradžiai, nukreipti kankorėžio ašies link. Subrendusios sėklos dažniausiai turi asimetrišką, iš žvynelio audinių susiformavusį plėvelinį sparnelį, o dygstant iš jų išauga nuo 3 iki 18 sėklaskilčių. 

     Pušiečiai atlieka esminį vaidmenį formuojant Šiaurės pusrutulio kraštovaizdžius, nes lengvai užima kitų medžių rūšių neapgyvendintas nišas. Borealiniai miškai (taiga) yra pats didžiausias šios eilės biotopas Žemėje. Atšiauriame klimate, kur vegetacijos periodas labai trumpas, pušiečiai (eglės, pušys, maumedžiai) efektyviai vykdo fotosintezę vos tik pakyla pavasario temperatūra, nes jiems nereikia eikvoti energijos lapijos auginimui. Šviesiuose sausuose šiluose, pavyzdžiui, Lietuvos pajūrio kopose ar Dainavos girioje, pušiečiai sudaro pagrindinius medynus. Jų galinga liemeninė šaknų sistema sugeba pasiekti giliuosius vandens sluoksnius, o glaudus simbiotinis ryšys su grybiena padeda pasisavinti mineralus iš nederlingo smėlio. Kai kurios pušiečių rūšys geba augti ypač nepalankiomis sąlygomis – aukštapelkėse. Dėl deguonies trūkumo dirvožemyje ir didelio substrato rūgštingumo augalai suformuoja pelkines ekologines formas, pasižyminčias žemaūgiu kamienu ir itin smulkiais spygliais. Visi pušiečiai yra vėjo apdulkinami augalai. Pavasarį iš mikrosporangių išsivysčiusios žiedadulkės, turinčios dvi šonines oro pūsles, vėjo srautais nuskraidinamos ant moteriškųjų kankorėžių sėklapradžių. Apdulkinimo metu kankorėžio žvyneliai užsidaro, o žiedadulkė sudygsta į ilgą dulkiadaigį. Šis dulkiadaigis labai lėtai auga per sėklapradžio audinius (nucelą) link archegonių, o pats tikrasis kiaušialąstės apvaisinimas įvyksta tik po metų ar pusantrų. Šių augalų biologijai būdingas intensyvus fitoncidų ir dervų skyrimas. Pažeidus audinius, sakotakiais tekantys skysti terpentinai greitai izoliuoja žaizdas ir apsaugo medieną nuo grybelinių bei bakterinių infekcijų. 

     Šių augalų paplitimas apima išskirtinai Šiaurės pusrutulį, kur jie sudaro pačias didžiausias miškų ekosistemas Žemėje. Pietų pusrutulyje pušiečių natūraliai praktiškai nėra. Vienintelė išimtis visoje eilėje – Sumatros pušis (Pinus merkusii), kuri Pietryčių Azijoje peržengia ekvatorių ir natūraliai auga iki 2° pietų platumos.