Urvablakiniai (Cydnidae) yra straubliuočių (Hemiptera) būrio, blakių (Heteroptera) pobūrio šeima, kuriai priklauso daugiau nei 750. 

     Tai nedidelės arba vidutinio dydžio blakės, kurių kūno ilgis svyruoja nuo 2 iki 20 mm. Būdingas ovalus, kiek suplotas kūnas, dažniausiai tamsiai rudos arba juodos spalvos, kartais su metaliniu atspalviu ar ryškiomis dėmėmis. Galva plati ir suplota, pritaikyta žemės stūmimui bei rausimui. Antenos sudarytos iš penkių narelių, o burnos aparatas yra duriamasis-čiupiamasis straubliukas. Priekinės kojos turi stiprius spyglius ir šerelius, skirtus efektyviam kasimui. Antsparniai dažniausiai yra odiški, su aiškiai matoma membranine dalimi gale. Skydelis (scutellum) yra didelis, trikampis ir dengia didžiąją dalį pilvelio. 

     Dažniausiai aptinkamos sausose pievose, smėlynuose, kopose, viržynuose ir pamiškėse. Smėlėtas ar lengvas dirvožemis joms yra idealus, nes jame lengviau kasti urvelius naudojant spygliuotas kojas. Dėl gausaus šaknų pasirinkimo urvablakės dažnai įsikuria pasėliuose, daržuose, soduose ir dirbamuose laukuose (ypač kukurūzų, žemės riešutų ar javų plantacijose), kur kartais tampa rimtais kenkėjais. Kai kurios antžeminės rūšys (pvz., Sehirinae pošeimis) renkasi biotopus su konkrečiais mitybiniais augalais. Jos aptinkamos ant notrelinių (Lamiaceae), agurklinių (Boraginaceae) ar gvazdikinių (Caryophyllaceae) šeimos augalų lapų bei žiedynų. Dalis rūšių gyvena po nukritusiais lapais, sąmanomis ar pūvančia mediena, kur palaikoma pastovi drėgmė ir gausu sėklų bei smulkių šaknelių. Nors didžiąją gyvenimo dalį praleidžia dirvožemyje, suaugusios urvablakės geba skraidyti. Masiniai jų skrydžiai vyksta naktį, dažniausiai poravimosi sezono metu arba ieškant naujų mitybos plotų. Jas stipriai traukia dirbtinės šviesos šaltiniai. Tai nepilnos metamorfozės vabzdžiai. Iš kiaušinėlių išsiritusios nimfos išoriškai yra panašios į suaugėlius, tik neturi išvystytų sparnų. Tiek lervos, tiek suaugėliai gyvena tame pačiame biotope ir maitinasi tuo pačiu maistu. Didžioji dauguma urvablakių yra augalėdžiai, besimaitinantys duriamuoju-čiupiamuoju burnos aparatu. Jos praduria po žeme esančias augalų šaknis ar nukritusias sėklas ir siurbia jų sultis. Kai kurios rūšys demonstruoja išskirtinį motinišką rūpestį – saugo kiaušinėlius ir atneša sėklų išsiritusioms nimfoms (pvz., Sehirus cinctus). Paplitusios visame pasaulyje.