Gelsvauodegė urvablakė (Cydnus aterrimus) yra straubliuočių (Hemiptera) būrio, blakių (Heteroptera) pobūrio,  urvablakinių (Cydnidae) šeimos rūšis.

     Suaugę vabzdžiai yra 9–12 mm ilgio. Kūnas yra ovališkai pailgas, platus ir gana išgaubtas, primenantis mažą vabalą. Visas kūno paviršius yra blizgantis, intensyviai juodas arba labai tamsiai rudas. Skydelis (scutellum) labai didelis, trikampio formos, siekiantis beveik pilvelio vidurį, kas būdinga visiems skydblakių antšeimio (Pentatomoidea) nariams. Galva plati, pusapvalė, giliai įstatyta į prieškrūtinėlę. Galvos kraštai yra aštrūs, pritaikyti stumti žemę rausiantis. Antenos sudarytos iš 5 segmentų, tamsios spalvos. Sudėtinės akys yra nedidelės, išsidėsčiusios galvos šonuose. Rūšis taip pat turi paprastąsias akeles (ocelli). Burnos aparatas (straubliukas) skirtas pradurti augalų šaknis ir siurbti jų sultis. Kojų sandara yra pati specifiškiausia šios blakės morfologinė savybė. Blauzdos (tibiae) stipriai praplatėjusios ir tankiai padengtos stipriais, smailiais spygliais. Jos veikia kaip maži kastuvėliai, leidžiantys efektyviai kasti smėlį ar kietesnę dirvą. Ant kojų klubų (coxae) yra išsidėsčiusios unikalios, suplokštėjusios šerelių eilės. Jos apsaugo kojų sąnarius nuo smėlio ir žemių patekimo rausimosi metu. Letenėlės (tarsi) sudarytos iš 3 segmentų, dažnai yra santykinai mažos arba sumažėjusios, kad netrukdytų kasti. Priekiniai sparnai (hemelytra) yra sukietėję, odiški prie pagrindo, o jų viršūnė – membraninė. Jie pilnai uždengia pilvelį. Prieškrūtinėlės skydelis (pronotum) yra platus ir lygus. Krūtinės ląstoje suaugėliai turi specialias liaukas. Pajutusios pavojų, blakės išskiria nemalonaus kvapo skystį, kuris baido plėšrūnus. 

     Gyvena pajūrio ir vidaus vandenų kopose, smėlynuose, sausose pakelėse. Taip pat patinka sausos, gerai saulės įšildomos pievos, kalkingi šlaitai, dykvietės ir miško pakraščiai. Rūšiai būtinas lengvas, birus dirvožemis (smėlis arba žvyras), kuriame ji gali lengvai raustis savo dygliuotomis kojomis. Šios blakės turi specialų pilvelio ir sparnų aparatą, kuriuo trindamos gali išgauti žmogaus ausiai sunkiai girdimus virpesius bei garsus, skirtus bendrauti po žeme. Žiemoja suaugėlio stadijoje, giliai įsiraususios į žemę. Iš po žemių po žiemos jos išlenda balandžio mėnesį. Poravimosi metas prasideda pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje. Poras dažnai galima pamatyti tiesiog ant karpažolių žiedų. Naujos kartos suaugėliai pasirodo liepos–rugpjūčio mėnesiais. Patelė dirvoje iškasa duobutę ir padeda 30–65 kiaušinius, kuriuos aktyviai saugo nuo plėšrūnų. Ji lieka su palikuonimis, kol lervos pasiekia antrąją vystymosi stadiją. Kad lervos galėtų virškinti augalų sultis, jos iš motinos analinės angos išskyrų perima specialias endosimbiozines bakterijas, kurios suformuoja jų žarnyno mikroflorą. Tai oligofaginė rūšis, kurios pagrindinis mitybinis augalas yra karpažolė (Euphorbia). Didžiąją laiko dalį ji praleidžia po žeme arba viršutiniame dirvožemio sluoksnyje, kur maitinasi augalų šaknimis. Suaugėliai ir vyresnės lervos kartais išlenda į paviršių pasimaitinti augalo sėklomis ar pasislėpti po apatiniais lapais. 

     Rūšis plačiai paplitusi Europoje, Šiaurės ir Pietų Azijoje (išskyrus Kiniją), Karibų jūros regione ir kaip introdukuota rūšis Šiaurės Amerikoje bei Pietų Afrikoje.