Gulbė nebylė (Cygnus olor) yra žąsinių (Anseriformes) būrio, antinių (Anatidae) šeimos stambus vandens paukštis.

     Tai viena stambiausių skraidančių paukščių rūšių pasaulyje. Kūno ilgis siekia 140–165 cm. Suaugę patinai sveria apie 7,2–15,5 kg, patelės yra šiek tiek smulkesnės ir sveria 5,6–13,1 kg. Išskleistų sparnų plotis siekia 205–243 cm. Skrydžio metu sparnai leidžia būdingą ritmišką ošimą. Kaklas labai ilgas ir grakštus, plaukiant dažniausiai laikomas išriestas „S“ raidės pavidalu. Snapas ryškiai oranžiškai raudonas su juodu nagu gale. Virš snapo pagrindo yra ryškus juodas gumbas. Patinų gumbas paprastai yra didesnis, ypač veisimosi sezono metu. Tarp snapo ir akių esantis odos plotelis yra plikas ir juodos spalvos. Suaugėlių visa kūno danga yra visiškai balta. Pirmametės gulbės yra rusvai pilkos, jų kojos pilkai melsvos, o snapas neturi gumbo ir yra tamsiai pilkas. Kojos trumpos, tamsiai pilkos arba beveik juodos spalvos, su didelėmis plaukiojamosiomis plėvėmis tarp pirštų. Liežuvis ilgas, ovalus, jo kraštuose yra raginės plokštelės (lamelės), kurios padeda filtruoti vandenį ir sulaikyti maistą. Kaip ir kiti vandens paukščiai, gulbės neturi tikro gūžio – jo funkciją atlieka išsiplėtusi stemplė. 

     Gulbė nebylė yra lanksti buveinių pasirinkimo atžvilgiu. Gyvena ežeruose, tvenkiniuose, senvagėse, lėtose upėse ir pelkėuosei pakraščiuose. Svarbu, kad vanduo būtų pakankamai seklus (paprastai iki 1 metro), kad paukštis galėtų pasiekti dugno augaliją tiesiog panardinęs kaklą. Reikalingi tankūs nendrynai, švendrai ar krūmynai lizdams sukti ir pasislėpti. Žiemą jos dažnai persikelia į neužšąlančius telkinius, jūrų įlankas ar estuarijas, kur randa atviro vandens ir maisto. Lytiškai subręsta 3–4 gyvenimo metais. Gulbės nebylės susiporuoja visam gyvenimui. Lizdą krauna sunkiai pasiekiamose pakrančių kertėse. Deda 3–10 kiaušinius, vidutiniškai 5–8 kiaušinius kovo–gegužės mėnesiais. Peri 34–38 paras. Veisimosi metu poros yra itin agresyvios ir aktyviai gina savo teritoriją nuo kitų gulbių bei vandens paukščių, o kartais net nuo žmonių. Nors perėjimo metu gyvena poromis, neveisimosi laikotarpiu ir žiemą gulbės nebylės gali burtis į didelius būrius bendrose maitinimosi vietose. Tai augalėdis paukštis. Minta povandeniniais augalais (plūdenomis, maurabragiais, rudadumbliais), jų šaknimis ir ūgliais. Kartais sulesa vandens bestuburių (sraigių, vabzdžių lervų), o žiemą gali maitintis ir sausumos augalais ar grūdais. 

     Natūralus arealas driekiasi nuo Skandinavijos ir Vakarų Europos per Centrinę Aziją iki pat Usūrio krašto bei Kinijos rytuose. Rūšis buvo sėkmingai introdukuota ir natūralizavosi Šiaurės Amerikoje (ypač Didžiųjų ežerų regione ir Atlanto pakrantėje), taip pat Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikoje bei Japonijoje. Šiaurinės populiacijos yra iš dalies migruojančios. Jos žiemoja Vakarų ir Vidurio Europoje, prie Šiaurės, Baltijos, Juodosios bei Kaspijos jūrų pakrančių. Lietuvoje įprasta rūšis. XX a. pradžioje Lietuvoje gulbės nebylės buvo beveik išnykusios dėl medžioklės. Populiacija atsikūrė profesoriaus Tado Ivanausko rūpesčiu iš Žuvinto rezervato, kur 1937 m. vėl pradėjo perėti.