Dešimtkojai vėžiai (Decapoda) yra aukštesniųjų vėžiagyvių (Malacostraca) būrys, kuriam priklauso gerai žinomi vandens gyvūnai: krabai, omarai, upiniai vėžiai ir krevetės. Tai viena gausiausių ir ekonomiškai svarbiausių vėžiagyvių grupių pasaulyje.

     Dešimtkojų vėžiagyvių kūnas, apgaubtas tvirtu chitininiu skeletu, anatomiškai yra dalijamas į dvi pagrindines dalis – galvakrutinę ir pilvelį. Visą galvakrutinės sritį iš viršaus ir šonų dengia vientisas skydas, vadinamas karapaksu. Priekinė karapakso dalis dažnai ištįsta į smailią dyglišką kaktos ataugą – rostrumą. Galvos segmente išsidėsčiusios dvi poros nariuotų antenų (ilgosios antenos ir trumposios antenulės) bei ant judrių stiebelių esančios sudėtinės fasetinės akys. Burnos organus sudaro pakitusios galūnės: viršutiniai ir apatiniai žandai bei trys poros kojų-žandų (maksilipedų), skirtų maistui sugriebti ir smulkinti. Krūtinėje vėžiagyviai turi penkias poras vaikščiojamųjų kojų, kurios ir suteikė šiam būriui dešimtkojų pavadinimą. Pirmoji vaikščiojamųjų kojų pora dažniausiai yra stambiausia ir virtusi galingomis žnyplėmis, naudojamomis gynybai bei maisto paieškai. Karapakso šonuose esančiose žiaunų ertmėse slepiasi gerai išvystytos žiaunos, kuriomis gyvūnas kvėpuoja vandenyje. Pilvelį sudaro judriai sujungti segmentai, turintys dvišakas plaukiojamąsias kojas, ant kurių patelės dažnai nešioja kiaušinėlius. Paskutinis pilvelio segmentas vadinamas telsonu, kuris kartu su šoninėmis uodegos kojomis sudaro uodegos vėduoklę, padedančią staigiai plaukti atgal.

     Dešimtkojai vėžiagyviai gyvena įvairiuose vandens bei sausumos biotopuose, apimančiuose sūriuosius jūrų vandenis, gėluosius telkinius ir drėgnas pakrantes. Potvynių ir atoslūgių zonoje, tarp akmenų ir dumblo gyvena krabai, gebantys ištverti laikiną sausrą atoslūgio metu. Šelfo ir koralinių rifų šviesiuose, šiltuose vandenyse gausu įvairiaspalvių rifinų krevečių ir omarų, randančių prieglobstį plyšiuose. Giliose, tamsiose vandenynų įdubose aptinkamos specializuotos, aklos arba ilgakojės dešimtkojų vėžių rūšys, mintančios jūros sniegu. Gėlavandeniai biotopai (sraunios upės ir upeliai) yra pagrindinis plačiažnyplių vėžių biotopas, kuriame būtinas švarus, deguonimi prisotintas vanduo ir kietas, akmenuotas dugnas slėptuvėms. Ežerai ir tvenkiniai su gausia augalija yra palanki aplinka siauražnypliams bei invaziniams rainuotiesiems vėžiams. Mangrovių ir tropinių miškų drėgnose ekosistemose gyvena sausumos krabai ir krabai atsiskyrėliai, kurie kvėpuoja supaprastintomis žiaunomis, kol aplinkoje palaikoma didelė drėgmė. Šių vėžių kietas chitininis egzoseletas neauga, todęl jie turi periodiškai jį nusimesti (nertis). Po nėrimosi, kol naujasis kiautas nesukietėjo (prisigėręs kalcio druskų), gyvūnai būna minkšti ir kelias dienas slepiasi urvuose nuo plėšrūnų. Jūrinėms rūšims būdingos kelios laisvai plaukiojančios planktoninės lervų stadijos – nauplijus (nauplius), zojė (zoea) ir megalopa (megalopa). Gėlavandeniai vėžiai vystosi tiesioginiu būdu – iš kiaušinėlių išsirita jau pilnai susiformavę maži vėžiukai.  Dauguma dešimtkojų vėžių yra visaėdžiai arba detritaėdžiai (minta detritu, vandens augalais, krentančia maita, sraigėmis ir smulkiais bestuburiais).

     Dešimtkojai vėžiagyviai yra paplitę visame pasaulyje – nuo pusiaujo iki poliarinių regionų, apimdami visas pagrindines vandens ir drėgnas sausumos ekosistemas. Didžiausia rūšių įvairovė aptinkama tropinėse jūrose, ypač koraliniuose rifuose, o tolstant link ašigalių rūšių skaičius dėsningai mažėja.