Aukštesnieji vėžiagyviai (Malacostraca) yra gausiausia vėžiagyvių klasė. Šiai grupei priklauso 16 būrių ir apie 40 000 rūšių, įskaitant žinomiausius vandens gyventojus: krabus, omarus, krevetes, upinius vėžius, krilį ir lygiakojus. Jie aptinkami vandenynuose, gėluose vandenyse ir net sausumoje.

     Aukštesniųjų vėžiagyvių kūną sudaro 19 segmentų, kurie yra aiškiai pasidaliję į tris morfologines dalis: galvą, krūtinę ir pilvelį. Galvą (cephalon) suformuoja 5 segmentai, turintys dvi poras judrių antenų ir burnos organus. Krūtinė (thorax) yra sudaryta iš 8 segmentų, o pilvelį (pleon) visada sudaro 6 segmentai ir galinė plokštelė – telsonas. Daugelio rūšių visi galvos segmentai ir keli priekiniai krūtinės segmentai suauga į vientisą galvakrūtinę. Iš viršaus ir šonų šią suaugusią dalį saugo tvirtas chitininis skydas, vadinamas karapaksu. Kiekvienas kūno segmentas, išskyrus telsoną, turi po porą nariuotų galūnių, atliekančių skirtingas funkcijas. Priekiniuose krūtinės segmentuose esančios kojos dažnai yra pakitusios į žandikojus, kurie padeda sugriebti ir smulkinti maistą. Likusios krūtinės galūnės veikia kaip vaikščiojamosios kojos, o dešimtkojų vėžių pirmoji jų pora gali turėti stambias žnyples. Skirtingai nuo žemesniųjų vėžiagyvių, aukštesnieji vėžiagyviai turi gerai išvystytas pilvelio kojas, skirtas plaukimui ir kiaušinėlių nešiojimui. Paskutinė pilvelio kojų pora yra pakitusi į plokščius uropodus, kurie kartu su telsonu sudaro uodegos peleką, padedantį staigiai plaukti atgal. Jutimo funkciją atlieka dvi poros antenų – trumpesnės vienašakės antenulės ir ilgesnės dvišakės antenos. Sudėtinės facetinės akys dažniausiai yra pakeltos ant judrių stiebelių, užtikrinančių platų matymo lauką. 

     Atsižvelgiant į aplinkos druskingumą ir pobūdį, šie gyvūnai skirstomi į tris pagrindines grupes. Jūriniai biotopai yra pirminė ir pati turtingiausia šios klasės aplinka. Jie gausiai apgyvendina vandenynų pelagialę (atvirus vandenis), kur krilis (Euphausiacea) sudaro milžiniškos biomasės biotopinius sluoksnius. Bentoso (dugno) zonoje, ypač koraliniuose rifuose, uolėtose pakrantėse bei kontinentiniuose šelfuose, dominuoja dešimtkojai vėžiai (krabai, omarai) ir šoniplaukos. Šios klasės atstovų aptinkama net ekstremiškiausiuose giluminiuose biotopuose – hidroterminėse versmėse bei abisalinėse įdubose. Upėse, ežeruose, pelkėse ir laikinose balose gyvena upiniai vėžiai, gėlavandenės krevetės, šoniplaukos ir vandens asiliukai (Isopoda). Šie gyvūnai dažniausiai renkasi litoralinę (pakrantės) zoną, kur gausu vandens augalijos, nukritusių medžių lapų, sąnašų bei akmenų, teikiančių maistą ir slėptuves. Specifinis biotopas yra stigonas (požeminiai vandenys) – olos ir gruntinio vandens ertmės, kuriose gyvena aklos, pigmento neturinčios reliktinės vėžiagyvių rūšys. Tik kelios aukštesniųjų vėžiagyvių grupės sugebėjo pilnai prisitaikyti prie sausumos sąlygų, tačiau jos vis tiek išlieka priklausomos nuo didelės drėgmės. Geriausias pavyzdys – sausumos lygiakojai, Lietuvoje žinomi kaip vėdarėliai (Oniscidea). Jų tipinis biotopas yra miško paklotė, pūvanti mediena, plyšiai po akmenimis ar komposto krūvos. Atogrąžų zonose egzistuoja ir sausumos krabai bei krabai atsiskyrėliai, kurie gyvena drėgnuose pakrančių miškuose ir urvuose. 

     Tai kosmopolitinė klasė, paplitusi visame pasaulyje – nuo pusiaujo iki ašigalių jūrų bei sausumos ekosistemų.