Dviporiakojai (Diplopoda) yra pati gausiausia šimtakojų (Myriapoda) potipio klasė, kuriai priklauso daugiau nei 12 000 rūšių visame pasaulyje. 

     Dviporiakojų kūnas yra suskirstytas į dvi pagrindines dalis: trumpą galvą ir ilgą, segmentuotą liemenį. Svarbiausias klasės morfologinis požymis yra diplosegmentai, susidarę evoliucijos metu išaugus ir susiliejus dviem gretimiems kūno segmentams. Dėl šio susiliejimo kiekvienas suaugęs liemens segmentas turi po dvi poras vaikščiojamųjų kojų ir dvi poras vidinių organų (ganglijų, kvėptukų). Pirmasis kūno segmentas už galvos, vadinamas kolumu (kaklo skydeliu), yra visiškai be kojų ir dengia galvos užpakalinę dalį. Apvali arba pusiau cilindrinė kūno forma leidžia šiems gyvūnams stipriais stūmimo judesiais skverbtis giliai į tankų dirvožemį ar miško paklotę. Jų galvoje yra viena pora trumpų antenų iš septynių narelių, kurios tankiai padengtos chemoreceptoriais bei taktiliniais plaukeliais. Regos organus sudaro galvos šonuose išsidėsčiusios paprastųjų akių (oceles) grupės, nors kai kurios giliai dirvoje gyvenančios rūšys yra visiškai aklos. Kietas kūno šarvas yra sudarytas iš chitino, stipriai impregnuoto kalcio karbonato druskomis, o tai suteikia tvirtą mechaninę apsaugą. Kiekvieno diplosegmento šonuose atsiveria ozoporos – gynybinės liaukos, pro kurias gyvūnas išskiria specifinį, plėšrūnus atbaidantį cheminį sekretą. Patinų septintojo segmento kojos evoliuciškai yra modifikuotos į gonopodus – specialius kopuliacijos organus, skirtus spermai perduoti patelėms. 

     Tai gyvūnai, gyvenantys paslėptą gyvenimo būdą tamsiose ir drėgnose vietose. Miško paklotė yra tankiausiai apgyvendinta buveinė, ypač lapuočių ir mišriuose miškuose, kur susikaupęs storas pūvančių lapų bei humuso sluoksnis. Drėgni kelmai, nukritę rąstai ir atšokusi senų medžių žievė suteikia jiems ir puikią slėptuvę, ir maisto šaltinį. Daugelis smulkių rūšių gyvena viršutiniuose dirvos sluoksniuose (iki 10–20 cm gylio), išnaudodami sliekų urvelius ir natūralius žemės plyšius. Dviporiakojai mėgsta komposto dėžes, šiltnamiusi, kaimo rūsių pamatus, akmenų krūvas soduose, kur palaikoma pastovi drėgmė ir gausu yrančios organikos. Dviporiakojai yra tipiški naktiniai saprofagai, kurie aktyviai maitinasi tik tamsiuoju paros metu, taip vengdami mirtino saulės spindulių poveikio. Pagrindinį jų maisto racioną sudaro nukritę lapai, pūvanti mediena ir grybiena, kuriuos jie smulkina graužiamuoju burnos aparatu. Virškinimo procese kritinį vaidmenį atlieka endosimbiontinė žarnyno mikroflora, padedanti gyvūnui įsisavinti sunkiai skaidomus augalinius polisacharidus. Dėl lėto judėjimo ir galingo kūno stūmimo jie veikia kaip „dirvožemio taranai“, jėga besiskverbiantys pro tankius substrato sluoksnius. Pavojaus atveju jie akimirksniu susisuka į kietą šarvuotą spiralę ar rutuliuką, apsaugantį minkštąsias kūno dalis. Papildomai gynybai jie naudoja cheminį ginklą, per šonines ozoporas išskirdami toksišką, plėšrūnus atbaidantį cianido ar chinonų sekretą. Poravimosi metu patinas naudoja savo modifikuotas kojas (gonopodus), kad paimtų spermatoforą iš savo lytinių angų (esančių prie 2-osios kojų poros) ir įstumtų jį į patelės lytinius organus (prie 3-iosios poros). Kai kurių rūšių patelės iš žemės ir savo seilių stato specialius apsauginius lizdus-kapsules, kuriose saugiai paslepia kiaušinius. Jaunikliai gimsta turėdami minimalų segmentų skaičių ir auga periodiškai nerdamiesi. Įdomu tai, kad prieš kiekvieną nėrimąsi dviporiakojis turi susirasti itin saugią slėptuvę, nes nusimetęs seną šarvą kurį laiką būna visiškai minkštas ir bejėgis.

     Dviporiakojai yra paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą, tačiau didžiausia jų rūšių įvairovė ir stambiausi atstovai aptinkami drėgnuose bei šiltuose tropikų regionuose.