Julida yra dviporiakojų šimtakojų (Diplopoda) būrys, kuriam priklauso maždaug 1 800 aprašytų rūšių, kurios yra suskirstytos į daugiau nei 320 genčių. 

     Šių nariuotakojų kūnas yra ištįsęs, simetriškas ir pasižymi taisyklinga cilindrine forma. Jų kūną dengia kietas, kalkėmis sutvirtintas chitininis apvalkalas, atliekantis išorinio skeleto funkciją. Kūno segmentacija yra homonominė, o patį kūną sudaro dvi pagrindinės dalys: galva ir ilgas liemuo. Ant galvos yra trumpos, septynių narių antenėlės, kurios atlieka lytėjimo ir uoslės funkcijas. Regos organus atitinka galvos šonuose išsidėsčiusios primityvios akys – ocelės, sugrupuotos į nedidelius telkinius. Sudėtingą burnos aparatą sudaro poros viršutinių žandų (mandibulės) ir suaugusi apatinė lūpa, vadinama gnatochiliarijumi. Kiekvieną suaugusį liemens segmentą (diplosegmentą) sudaro susilieję du pirminiai žiedai, todėl jie turi po dvi poras vaikščiojamųjų kojų. Liemens šonuose atsiveria gynybinės liaukos (ozoporai), kurios pavojaus atveju išskiria stipraus kvapo skystą sekretą. Suaugusių patinėlių septintojo segmento kojos yra evoliucionavusios į specializuotus lytinius organus – gonopodus, skirtus spermai perduoti.Paskutinis kūno segmentas, vadinamas telsonu, neturi galūnių ir užbaigia virškinamąjį traktą analine anga. 

     Julida būrio atstovai yra drėgnų vietų gyventojai. Miško paklotė yra pagrindinis jų biotopas. Jie gyvena tarp nukritusių lapų, pūvančios medienos, po medžių žieve ir samanomis dengtuose akmenyse. Ypač mėgsta lapuočių ir mišrius miškus. Jie geba įsirausti į viršutinį purios, humuso turtingos dirvos sluoksnį. Kai kurios aklos rūšys (pavyzdžiui, iš Blaniulidae šeimos) nuolat gyvena giliuose dirvos sluoksniuose arba urvuose. Žmogaus aplinkoje jie dažni soduose, komposto krūvose, šiltnamiuose bei drėgnuose namų rūsiuose. Esant nepalankioms sąlygoms (vasaros sausrai ar žiemos šalčiams), jie migruoja giliau į dirvą arba slepiasi giliuose medienos plyšiuose. Julida būrio atstovai vystosi lėtai. Lytinę brandą jie pasiekia tik po 2–3 metų (po 7–10 nėrimosi stadijų), o bendra gyvenimo trukmė gali siekti iki 4–7 metų. Apvaisinimas yra vidinis. Patinas gonopodais (pakitusiomis kojomis) perneša spermatoforą į patelės lytines angas. Pavasarį arba rudenį patelės dirvoje iškasa nedidelius urvelius, kuriuose padeda nuo 20 iki 300 kiaušinių. Iš kiaušinių išsiritusios lervos turi tik tris poras kojų ir vos kelis kūno segmentus. Augdamas šimtakojis periodiškai neriasi. Kiekvieno nėrimosi metu kūno gale iš augimo zonos išsivysto nauji segmentai ir papildomos kojų poros. Minta pūvančiomis augalų liekanomis, dūlančiais lapais ir grybiena. Kadangi maistą jie virškina neefektyviai, kasdien suvartoja didžiulį substrato kiekį (iki 50% savo kūno svorio) ir išskiria daug ekskrementų. Taip jie kartu su sliekais formuoja humusą ir turtina dirvožemį. 

     Julida būrio šimtakojai yra paplitę Šiaurės pusrutulyje, kur dominuoja vidutinių platumų (švelnaus ir vėsaus) klimato zonose. Tai viena gausiausių šimtakojų grupių šiuose regionuose, visiškai nesanti Antarktidoje bei beveik neaptinkama giliosiose tropikų zonose. Jie gausiai paplitę visoje Europoje, Azijos šiaurėje (į šiaurę nuo Himalajų), Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje. Kai kurios rūšys prisitaikiusios gyventi net arti poliarinio rato Šiaurės Rusijoje ar Skandinavijoje. Būrys plačiai paplitęs nuo Kanados ir visų JAV valstijų iki pat Panamos. Šiame žemyne dominuoja vietinė Parajulidae šeima. Rūšių randama švelnesnio klimato Rytų bei Pietryčių Azijos regionuose. Lietuvoje Julida būrio atstovai (ypač iš Julidae šeimos) yra labai dažni ir gausūs.