Šimtakojai (Myriapoda) yra nariuotakojų (Arthropoda) tipo gyvūnų potipis, kuriam priklauso daugiau nei 13 000 rūšių visame pasaulyje, priskiriamų 4 klasėms. 

     Šimtakojai turi pailgą, aiškiai segmentuotą kūną, kuris anatomiškai skirstomas tik į dvi pagrindines dalis: galvą ir liemenį. Jų galvoje yra viena pora nariuotų antenų, atliekančių svarbią lytėjimo ir uoslės funkciją aplinkoje. Burnos aparatą sudaro poriniai viršutiniai žandai (mandibulės) ir apatiniai žandai (maksilės), skirti maistui smulkinti. Lūpakojų klasės atstovai turi modifikuotas pirmojo liemens segmento kojas, virtusias nuodingais nagais, kuriais paralyžiuoja savo grobį. Dviporiakojų liemens segmentai (diplosegmentai) yra susilieję poromis, todėl kiekvienas jų turi po dvi poras vaikščiojamųjų kojų. Šių nariuotakojų kūną dengia chitininė kutikulė, kurią tūkstantkojai papildomai sutvirtina kalcio karbonato druskomis. Dauguma šimtakojų kvėpuoja gerai išvystyta trachėjų sistema, kurios kvėptukai (stigmos) atsiveria kiekviename kūno segmente. Šalinimo funkciją atlieka Malpigijaus vamzdeliai – specialios išskyrimo organų gijos, atsiveriančios į vidurinę žarną. Dalis rūšių šalia antenų turi paprastąsias akis (oceles), tačiau kai kurios požeminės formos yra visiškai aklos. Šoniniuose kūno segmentuose dviporiakojai turi apsaugines smirdžiąsias liaukas, kurios išskiria toksinį skystį priešams atbaidyti. 

     Šimtakojai yra tipiški sausumos gyventojai, pasirenkantys tamsias, vėsias ir drėgnas mikrobuveines. Didžioji dauguma rūšių (ypač dviporiakojaiai, trišakaūsiai bei skolopendrelės) gyvena pūvančių lapų sluoksnyje, viršutiniame humuso horizonte arba gilesniuose dirvožemio plyšiuose. Aptinkami po gulinčių rąstų žieve, senų medžių kelmuose ir dūlančioje medienoje, kur gausu maisto medžiagų bei pastovi drėgmė. Taip pat jie aptinkami po lauko akmenimis, plyšiuose tarp uolų ar urvų ekosistemose, komposto krūvose, šiltnamiuose, rūsių patalpose, kur kaupiasi drėgna organika. Dėl grėsmės išdžiūti šimtakojai pasižymi naktiniu aktyvumu. Dieną jie praleidžia slėptuvėse, o naktį išlenda ieškoti maisto arba partnerių. Jų judėjimą reguliuoja šviesos vengimas ir teigiamas drėgmės paieška. Priklausomai nuo klasės, šimtakojų mitybos strategijos skiriasi. Dviporiakojai minta mirusia augaline organika, nukritusiais lapais, grybiena bei trūnijančia mediena. Jie atlieka pirminių dirvožemio skaidytojų (saprofagų) funkciją ekosistemoje. Lūpakojai (pvz., akmenlindės ar skolopendros) yra aktyvūs naktiniai medžiotojai. Jie gaudo smulkius vabzdžius, vorus, šliužus ir kirmėles, paralyžiuodami juos nuodingais nagais (maksilipedėmis). Šimtakojai yra skirtalyčiai gyvūnai. Jų reprodukcijos biologijai būdingas netiesioginis apvaisinimas. Patinas dirvoje palieka spermatoforą (kapsulę su sperma), kurį patelė vėliau pakelia savo lytinėmis angomis. Kai kurios rūšys atlieka sudėtingus „šokius“. Daugelis lūpakojų patelių saugo kiaušinių dėtis ir jaunus išsiritusius jauniklius – apsivynioja aplink juos kūnu, saugodamos nuo pelėsio ir plėšrūnų. Didžiajai daliai šimtakojų yra būdinga anamorfozė, kai iš kiaušinio išsirita jauniklis, turintis tik kelis segmentus ir 3 poras kojų. Kiekvieno nėrimosi metu segmentų ir kojų skaičius didėja.Esant epimorfozei, iš kiaušinio išsirita pilnai suformuotas individas su galutiniu segmentų skaičiumi. Geophilomorpha ir Scolopendromorpha būrių atstovai pasižymi epimorfoze. Jų jaunikliai iš kiaušinio išsirita jau turėdami pilną, galutinį kūno segmentų bei kojų skaičių.

     Šimtakojai yra paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą, tačiau didžiausia jų rūšių įvairovė ir gausa aptinkama drėgnuose tropiniuose bei subtropiniuose regionuose.