Karšuliniai (Dipsacoideae) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės, karšuliečių (Dipsacales) eilės, sausmedinių (Caprifoliaceae) šeimos augalų pošeimis. Iki 2009 metų šie augalai buvo atskiroje Dipsacaceae šeimoje, kuri po molekulinės DNR analizės buvo prijungta prie sausmedinių šeimos.

     Tai vienametės, dvimetės arba daugiametės žolės, kartais puskrūmiai, pasiekiantys nuo dvidešimties centimetrų iki dviejų metrų aukštį. Jų stiebai dažnai būna briaunoti, dygliuoti arba apaugę šiurkščiais plaukeliais. Lapai išsidėstę priešiniai, lygiakraščiai arba giliai plunksniškai skiltėti, o jų pamatas kartais suaugęs į makštį. Viršūniniuose stiebuose išauga tankūs, galvutės pavidalo žiedynai, kuriuos apgaubia dvejopa skraistė. Žiedyno pakraščiuose esantys žiedai dažnai yra netaisyklingi ir gerokai stambesni už vidurinius, taip pritraukdami apdulkintojus. Žiedų vainikėlis yra suaugęs, keturskiltis arba penkiaskiltis, o jo spalva kinta nuo melsvai violetinės, rausvos ir purpurinės iki gelsvos ar baltos. Kiekvienas žiedas turi savitą išorinę taurelę, kuri glaudžiai supa mezginę. Žiede subręsta keturi kuokeliai ir viena apatinė mezginė su purka. Vaisius yra briaunotas arba keturbriaunis plaukuotas lukštavaisis, viršūnėje turintis išlikusius taurelės dantelius. Subrendę sausi žiedynai įgauna sumedėjusią išvaizdą ir ilgai išlieka ant stiebo. 

     Dauguma rūšių, ypač priklausančių žvaigždūnių (Scabiosa) ir buožainių (Knautia) gentims, auga sausose, saulėtose, kalkingose pievose, miško proskynose, pakelėse bei sausuose šlaituose. Jos yra šviesomėgiai augalai, pakenčiantys laikiną drėgmės stygių. Priešingai nei sausųjų pievų atstovai, pievinė miegalė (Succisa pratensis) ir pelkinis ratenas (Succisella inflexa) auga drėgnose, užpelkėjusiose pievose, šlapynėse, žemapelkėse bei miško pelkynuose. Karšulių (Dipsacus) genties augalai dažniausiai aptinkami dykvietėse, sąvartynuose, grioviuose, panamėse ir apleistuose daržuose, kur dirvožemis yra derlingas, azotingas ir pakankamai drėgnas. Tarp karšulinių yra vienamečių, dvimečių bei daugiamečių žolių. Pvz., karšuliai yra dvimečiai augalai. Pirmaisiais metais jie suformuoja tik pamatinių lapų rozetę, o antraisiais išaugina aukštą dygliuotą stiebą, sužydi, subrandina sėklas ir nunyksta. Tai tipiški vabzdžiadulkiai augalai. Jų tankūs galvutės pavidalo žiedynai, imituojantys vieną stambų žiedą, išskiria daug nektaro ir vilioja bites, kamanes, drugius bei žiedmuses. Kai kurių karšulių rūšių priešiniai stiebo lapai pamatas yra suaugę taip, kad aplink stiebą suformuoja nedidelį dubenėlį. Šiose talpose kaupiasi lietaus vanduo ir rasa, o tai apsaugo augalą nuo išdžiūvimo ir trukdo lipti aukštyn nepageidaujamiems ropojantiems vabzdžiams, kurie veikia kaip nektaro vagys – pasisavina nektarą, tačiau žiedų neapdulkina. Subrendę lukštavaisiai plinta vėjo pagalba (padeda išlikę taurelės danteliai), o dygliuoti, sumedėję karšulių žiedynai lengvai įsivelia į praeinančių gyvūnų kailį, taip nukeliaudami didelius atstumus. 

     Šios grupės augalai natūraliai paplitę Eurazijoje ir Afrikoje. Didžiausia rūšių bei genčių įvairovė telkiasi Viduržemio jūros regione bei Artimuosiuose Rytuose, kur sausas ir saulėtas klimatas idealiai tinka daugumai žvaigždūnių bei karšulių atstovų. Taip pat nemažai specifinių endeminių rūšių aptinkama Rytų bei Pietų Afrikos kalnuose. Šiaurės ir Pietų Amerikoje bei Australijoje šie augalai natūraliai neauga, tačiau kai kurios rūšys (pvz., miškinis karšulis) ten buvo įvežtos žmogaus ir tapo svetimžemėmis arba net invazinėmis rūšimis.