Pterocephalus lasiospermus yra sausmedinių (Caprifoliaceae) šeimos, karšulinių (Dipsacoideae) pošeimio augalų rūšis. Tenerifės (Kanarų salos) endemikas. 

     Šis daugiametis, sumedėjęs krūmokšnis pasižymi tankia, pagalvėlės formos laja ir pasiekia iki 1 metro aukštį bei panašų plotį. Jo sumedėję, šakoti stiebai yra pilkšvos spalvos ir tankiai plaukuoti, o tai padeda apsisaugoti nuo intensyvios saulės spinduliuotės. Augalo lapai yra priešiniai, melsvai žalsvo ar pilkšvo atspalvio, lancetiški ir švelniai dantytais kraštais. Visas lapo lakšto paviršius padengtas smulkiais plaukeliais, kurie sulaiko drėgmę ir suteikia augalui švelnią tekstūrą. Vasaros pradžioje stiebų viršūnėse išauga ilgi žiedynkočiai, nešantys pavienius, galvutės pavidalo žiedynus. Kiekvieną galvutę sudaro tankiai sutelkti, smulkūs, šviesiai rausvi arba melsvai alyviniai žiedai su ilgomis, išsikišusiomis liestukų viršūnėmis. Po apdulkinimo subręsta specifiniai vaisiai – narveliai, prie kurių prisitvirtinę pūkuoti skristukai, padedantys sėkloms plisti vėju. Dėl šių pūkuotų sėklų subrendę žiedynai virsta baltais, minkštais rutulėliais, suteikiančiais krūmokšniui išskirtinę išvaizdą. Ši specifinė morfologija leidžia augalui idealiai prisitaikyti prie atšiauraus ir sauso Kanarų salų aukštikalnių klimato. 

     Pagrindinis šios rūšies biotopas apima Teidės ugnikalnio kalderos įdubą (Las Cañadas del Teide), esančią apie 2000 metrų aukštyje virš jūros lygio. Augalas auga skurdžiame, skeletiniame ugnikalnio dirvožemyje, sausuose, akmeninguose šlaituose bei uolynuose, kur kitiems augalams sunku įsitvirtinti. Biotopui būdingi drastiški temperatūros svyravimai (karštos vasaros dienos ir šaltos, su šalnomis žiemos naktys), labai intensyvi ultravioletinė saulės spinduliuotė ir minimalus metinis kritulių kiekis. Krūmokšnis taip pat aptinkamas viršutinėje Kanarų pušynų (Pinus canariensis) zonoje. Tai daugiametis, visžalis krūmokšnis, kurio atsinaujinimo pumpurai žiemą lieka arti dirvos paviršiaus, apsaugoti tankios šakų lajos. Tankus lapų ir stiebų plaukuotumas sukuria mikroklimatą aplink žioteles, sumažina vandens garinimą bei atspindi perteklinę saulės šviesą. Augalas sužydi vasaros pradžioje ir viduryje (birželio–rugpjūčio mėnesiais), kiek vėliau nei dauguma kitų Tenerifės aukštikalnių endemų. Tai leidžia jam išvengti pavasarinės konkurencijos dėl apdulkintojų. Augalas subrandina itin lengvus vaisius su pūkuotais skristukais. Jo biologijai būdinga anemochorija – sėklos plinta vėju, o tai padeda efektyviai kolonizuoti atvirus, vėjuotus ugnikalnio šlaitus.