Dotidėjamicetai (Dothideomycetes) yra pati didžiausia ir rūšimis gausiausia klasė visame aukšliagrybūnų (Ascomycota) skyriuje. Jai priklauso daugiau nei 19 000 žinomų rūšių, skirstomų į 32–50 eilių. 

     Šios klasės grybų vaisiakūniai vystosi ertminiu būdu, kai tuščios ertmės stromoje susidaro dar prieš išaugant patiems aukšliams. Jų lytinio dauginimosi struktūros yra netikrieji periteciai (pseudoteciai), kurie dažniausiai būna kolbos, rutulio arba kriaušės formos. Šių grybų aukšliai turi dvigubas sieneles, sudarytas iš dviejų aiškiai skirtingų sluoksnių – standaus išorinio ir elastingo vidinio. Skleidžiantis sporoms, išorinis aukšlio sluoksnis pratrūksta, o vidinis stipriai pailgėja ir tiesiog iššauna aukšliasporas į aplinką. Patys aukšliai gali būti įvairių formų – nuo beveik rutuliškų ar kiaušiniškų iki pailgų, cilindro formos darinių. Aukšliasporės yra su pertvaromis; jos gali turėti vieną ar kelias skersines pertvaras arba būti mūriškos struktūros (su skersinėmis ir išilginėmis pertvaromis). Žiūrint per mikroskopą, sporų spalva kinta nuo visiškai bespalvių iki tamsiai rudų ar net juodų atspalvių. Daugelio eilių vaisiakūniuose tarp aukšlių auga sterilios gijos – netikrosios parafizės (pseudofizės), kurios pradžioje būna prisitvirtinusios abiem galais. Be lytinio dauginimosi organų, dotidėjamicetai labai dažnai formuoja nelytinio dauginimosi struktūras, pavyzdžiui, pyknes (piknides), kuriose subręsta konidijos. Kai kurios ekstremofilinės rūšys turi tamsiai pigmentuotus, storasienius hifus, saugančius grybieną nuo sausros ir ultravioletinių spindulių. 

     Žemės ūkio naudmenos ir sodai yra vienas pagrindinių biotopų, kur šie grybai gyvena kaip kultūrinių augalų (javų, vaismedžių, daržovių) parazitai arba endofitai. Jie gausiai apgyvendina miško paklotę, nukritusius lapus, nudžiūvusias šakas bei pūvančią medieną. Dalis rūšių aptinkamos ant uolų, medžių žievės ar dirvožemio, kur gyvena simbiozėje su dumbliais (kaip kerpės) arba parazituoja kitas kerpes. Šios klasės grybų randama ant plikų uolų paviršių, dykumų dirvožemyje, druskingose aplinkose ir netgi Antarktidos uolienų plyšiuose. Pagal gyvenimo būdą jie skirstomi į nekrotrofinius patogenus (nužudo augalo ląsteles ir jomis maitinasi), saprotrofus (skaido negyvą organinę medžiagą) ir endofitus (gyvena augalo audiniuose nesukeldami matomų simptomų). Pagrindinis biologinis ciklo etapas yra lytinis procesas, kurio metu netikruosiuose periteciuose subręsta aukšliasporės, atsakingos už grybo plitimą ir genetinę įvairovę. Labai aktyviai dauginasi nelytiniu būdu (per konidijas), o tai leidžia jiems neįtikėtinai greitai suintensyvinti infekciją per vieną augalų vegetacijos sezoną. Daugelio rūšių biologijai būdinga aktyvi melanino gamyba hifuose ir sporose, kuri veikia kaip skydas nuo žalingų saulės spindulių, karščio ir išdžiūvimo. 

     Tai kosmopolitiniai grybai paplitę visame pasaulyje – nuo pusiaujo iki ašigalių. Dėl savo gebėjimo prisitaikyti prie pačių įvairiausių aplinkos sąlygų jie užima svarbias ekologines nišas visuose žemynuose.