Striguliečiai (Strigulales) yra dotidėjamicetų (Dothideomycetes) klasės eilė, kurią sudaro daugiausia kerpėjantys grybai. Ši eilė buvo oficialiai išskirta tik 2013 metais ir šiuo metu apima 2 šeimas (Strigulaceae ir Tenuitholiascaceae), kuriose priskaičiuojama apie 115–140 rūšių. 

     Jų gniužulas (talas) yra žiauberiškas (plutelinis) ir auga po augalo lapo odele (kutikula) arba tiesiai ant jos. Formuoja smulkius, juodus, pusiau panirusius netikruosius peritecius (pseudotecius), kurie primena mažas kolbeles. Aukšliai turi dvigubas sieneles (iššaunantys sporas), o juose subręsta bespalvės, verpstinės aukšliasporės su pertvaromis. Šie grybai labai dažnai suformuoja pyknes, kuriose gaminamos nelytinio dauginimosi sporos (konidijos), turinčios gleivingas, siūliškas ataugas. 

     Didžioji dauguma šio būrio rūšių pasižymi labai reta grybams savybe – jie auga tiesiai ant gyvų augalų lapų paviršiaus. Mažesnė dalis rūšių aptinkama ant medžių žievės ar uolų. Šie grybai yra labiausiai paplitę atogrąžų lietaus miškuose, kur ant drėgnų lapų suformuoja plonas, sunkiai pastebimas plėveles. Kaip kerpėjantys grybai, jie gyvena simbiozėje su dumbliais (dažniausiai su Trentepohlia arba Cephaleuros genčių žaliadumbliais). 

     Tai kosmopolitiniai grybai, tačiau pagrindinis jų paplitimo arealas apima drėgnuosius pasaulio tropikų ir subtropikų regionus. Didžioji dauguma šio būrio rūšių aptinkamos Pietų Amerikos, Centrinės Afrikos ir Pietryčių Azijos lietaus miškuose, kur jos auga ant gyvų, amžinai žaliuojančių augalų lapų. Švelnesnio klimato zonose bei vandenynų salose kelios šių grybų rūšys yra prisitaikiusios gyventi ne ant lapų, o ant medžių žievės arba drėgnų uolų paviršiaus. Lietuvoje ir kitose šiaurinėse vidutinių platumų šalyse šie grybai yra ypatingai reti, nes čia trūksta tropinės drėgmės ir laukinių visžalių plačialapių augalų buveinių.